Stop Kony

Kerpam plaukus

Madagaskaras

Namuose svečiai neprašyti, ne pas mane, bet vis vien ir mane erzina ir trugdo. Norėjau praleist vakarą žiūrint Madagaskarą ir Eisą Ventūrą, bet štai kaip gaunasi.
  Vis dar kiek sergu, kosulys niekaip nepraeina, šiek tiek sunkoka darosi, nepatogu. Mama irgi serga, kas irgi nesmagu, mat ketinom šen ten apsilankyti ir šį bei tą susitvarkyti. Na ir užpuolė čia mus tas gripo virusas. Sesuo apkrėtė.

Vis dar negavau savo dovanų iš Lenkijos. O iš manęs taip ir nenuėjo knyga į Kauną. Bet gavau dovanų iš Kauno ir taip džiaugiuos~! nors dovanų ten daug ir gerų, bet labiausia noriu pasidžiaugti laikraščiu apie Vampirella komiksą, mat ten pasirodo pateikiama dar viena istorija apie Drakulą. Tarsi perdaryta Bremo Stokerio istorija, šiuo atveju Drakonas visgi nuvilioja moteriškę. O vėliau sumano, kad tai gal ir ne jo tikroji meilė. Playboy, a bit? bet kuriuo atveju, smagu, reikės pasidairyti, gal pavyks kur paskaityt.
  Vis galvoju ką čia tokio dar padarius, mėgstu gi rankdarbiais užsiimt nuo nulio. t.y. jei reik karoliukų, tai susirandu kokią seną apyrankę, ar nereikalingą drabužį ir nusikarpau. Perku tik pačias svarbiausias dalis - auskarų kalbiukus, vielutes. Labai mėgstu kuo nors užsiimti, ypač kuo nors, ką moku ir darau ne pirmą kartą, tada galima užsiimti rankdarbiu skaitant. O ta Vlado knyga nebloga. Keista, lyg ir... Bet nebloga. Tiesą pasakius, tiek nebloga, kad jau kelios naktys kai einu gult, ilgokai guliu ir galvoju kaip norėčiau paskaityti.

Nagai

Kaip čia taip pasakyt... Nemėgstu nagų kirptis. Ne, jie neužauga po metrą-du. Tiesiog labai nemėgstu tos savaitės, kai jie trumpi, tad nenaudingi ir aštrūs, tad skaudžiai brėžia. Ir šiaip jau, niekad lygiai ir vienodai nepavyksta nukarpyt. O dildžių nemėgstu, jomis moku susipjaustyt geriau, nei apsidildyti tą aštrumą ir nelygumus. Draugai juokauja, kad toje vietoje, kurioje dažniausiai skaitau, ant sienos turėčiau priklijuoti švitrinio popieriaus ir  jį nagais braižyti.
  Liko dar keturios dienos ir Drakono metai oficialiai prasidės. Drakono metai tam tikra prasme turėtų būti geresni, nepaisant to, kad jis - vandens, vis tiek - drakonas, o į drakoną įeina nemažai elementų, tinkančių ir orui, ir žemei, ir vandeniui, ir ugniai. Tai šio mėnesio 23 dieną ant stalo pasidėkit apelsinų, mandarinų kokių, aukso spalvų maisto. Norint pinigų - reikia aukso spalvos dekoracijų, kokių nors varpelių ar kokio kitokio šlamštuko. Rengtis reikėtų tamsia mėlyna spalva, ar tamsia violetine. Norint meilės - sodria raudona.
  Nuo per didelio kiekio cukraus mane greit ima pykint. Spėkit kokia savijauta? Aha. Privalgiau eksperimentinio kompoto, į kurį tėvas šiemet sugalvojo su paprastais kaimo vaisiais pamaišyt abrikosų. Jie lyg ir primena slyvas, bet tekstūra kitokia, tai man labiau tinka, mat slyvų labai nemėgstu. Taip. Persivalgiau. Buvo saldu. O dabar šiek tiek bloga. Bet praeis, menka bėda.
  Sesuo žada būt namie iki kovo ar dar ilgiau, žodžiu, laukia geresnio pasiūlymo, nei turėtas. Kiek ją pažystu - kai gaus aną pasiūlymą, gali nuspręst, kad gerai jai ir čia dirbt. Kas skaitot - ji yra didžiausia mano gyvenimo problema. Savanaudė egocentrikė, kuri nesuvokia, kad griauna gyvenimus ir skundžiasi, kad aukoja savo gyvenimą kitiems, nors iš tiesų - iš pradžių ji visiems ir pridirbo, tad dabar tiesiog taiso klaidas. Panašu, kad tai ne jos protui suprasti. Ir aišku, dėl daug ko kaltina mane, kai aš nė sykio prie nieko neprisidėjau. Visuomet žiūrėdavau savo reikalų ir dabar nematau geros priežasties, kodėl turėčiau ristis per galvą "kad būtų lengviau", kai ne per mane čia sunku. Aišku, per galvą versiuosi, bet ne dėl jos. Nieku gyvu. Ji man per daug... khem, prikakojo.
  Visą dieną labai norisi miego, net nežinau kodėl, mat miegojau gan ilgai, nenubudau nė sykio. Užmigau ne per vėliausiai. Gan ilgai gulėjau ir galvojau, kaip norėčiau paskaityti, bet vis tiek užmigau ir prisiverčiau nelyst į knygas naktį. Vis tiek toks snaudulys apėmęs, savijauta šiaip sau, nors virusas lyg ir traukiasi.

Dienai vos įpusėjus

Vėlokai nubudau, mat beveik iki trijų nėjosi užmigti. Bet nubudau ir pasiėmiau vėl skaityt Vlad the Last Confession. Tenka pripažint, kad knyga darosi įdomi. Be to, gale jos yra šioks toks žodynėlis tuo kartu daugiausiai naudotų žodžių. Visgi kokių keistų dalykų prirašyta. Pradėta tuo, kad Vlatas Tsepešas matyt išmanė odos dirbimą, mat sugebėjo pasiūti odinę pirštinę, ant kurių tupdomi medžiokliniai paukščiai. Prieita iki to, kad Mehmedas antrasis su Vladu susilažino, kad jis jam nė karto nesugebės suduoti žaidime aštuoni prieš aštuonis, kai jis per tą laiką spės iškirsti visus juos. Lažybų sąlygomis, jei Vladas būtų pataikęs bent kartą kam nors iš priešininkų kirsti lazda, būtų laimėjęs itin brangų medžioklinį sakalą. Jei Vladas kartu su visais kitais būtų buvęs iškirstas, Mehmedui būtų tekęs malonumas nupjauti jo... apyvarpę. Taip. Aš irgi neturiu žodžių. Bet iš to išrutuliojo vaikinukai (visi maždaug 13-17 metų, dar tada) daug juokų, kurie kraupoką mintį padarė kiek labiau suvirškinamą. Kol kas tai pirmoji "išpažintis", bus dar dvi, mat knyga pasakojama prisiminimų būdu, surinkti trys svarbiausi jo gyvenimo žmonės ir jiems liepta atlikti išpažintis. Pirmasis to ėmėsi vyrukas, kuris su juo buvo nuo pat vaikystės ir labai bijojo mirti neatlikęs išpažinties.
  Ei, po galais, kas nors palinkėkit man sėkmės? Kol kas taip nesmagiai viskas einasi, negaliu apsakyt...

Šizofrenija

Žiūrėjau "Kaulus", vėl. Taip. Tik tiek.

Kaip išeina

Kiekvieną kartą kai išnaujo pasiimu skaityti C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession" (turėkit omenyj, kad nė sykio neperskaičiau), apima pyktis ir vėl norisi ją mesti šalin. Autorius tikrai gerai rašo, teko susipažint su keletu tolimesnio tipo nuo šios knygos darbų ir jie buvo neblogi. Bet čia kažkokios velniavos privelta, kas verčia abejot ir savo ir autoriaus istorinėmis žiniomis, kas mane labai, labai erzina. Šiaip ne taip jau perskaičiau skyrių, bet turbūt tik todėl, kad skaičiau promaišiui su John Ajvide Lindqvist "Įsileisk Mane". Man labai šios knygos formatas prie širdies, tokia jei ne storumas, tai atrodytų mažulytė knyga, kurią gali bet kur temptis kartu.
 
Jei kas pastebėjot (klaviatūra eina velniop, tai jei kur trūksta "a" raidės, turėkit omenyj - būtent ji eina velniop pirmoji), tai kuris laikas tylėjau. O tylėjau, nes gruodis ir šis mėnesis taip pat man buvo tiesiog velniškai sunkūs. Nieko panašaus dar gyvenime nebuvo nutikę, tokia apimtimi ir tokiu greičiu juo labiau. Žodžiu - vėl nesiseka, labiau nei kada nors.

Žodžiu, tokia savijauta.

  Žiūrėjau "Kaulus", naujos serijos, ar bent jau man nematytos, tai smagu visai. Brenan lyg ir bando kaip žmogus išmokt elgtis. Spyrė Būtui, pataikė jo broliui. Visada kas nors linksmo papuola. Mano dienų kibirkštėlės. Todėl ir žiūriu per televizorių, o ne kompo ekrane - geriau tegul ilgai rodo po vieną...
  Dar laukiu antro "Game of Thrones" sezono. Pirmą beje arba jau rodo arba jau tuoj rodys per BTV televiziją. Kieti jie, HBO geriausius darbus perka. Tai True Blood, tai Game of Thrones. Jei dar kietesnius anime pradetų rodyt, tai grįžčiau prie tų laikų, kai prieš tv susirangydavau apklote, su didžiausiu puoduku arbatos ir porą valandų su pertraukom spoksodavau.
  Dar gi sugebėjau šį bei tą sumeistraut, čia apatiniam poste, senesniam įraše apyrankė įdėta, padariau iš laidų senos sulūžusios pelytės, atrodo gan gražiai, tai smagiai jaučiuos. Gal pavyks dar ką nors sumeistraut, gal pavyks ir ką kam nors įsiūlyt. Kas beje kiek kvaila, mat žmonės parašo, pasidomi ir daugiau nebeatrašo. O man patiktų jei pasakytų "ačiū, apsigalvojau visgi" - nereikėtų laukt bent ir tikėtis, galėčiau iš kart kuo nors kitu užsiimti.
  Na, kas čia dar įvyko? Apie savaitę laiko stipriai sirgau gripo virusu. Virusu, nes ne savais darbais peršalau, o užsikrėčiau nuo sesers, kuri Lietuvoj kol kas neribotam laikui (kas mane pažysta, žino, jog baisesnio grojimo per nervus retai man kada ir pasitaiko, bet et... Et, vat, eisiu į paštą ir biblioteką, kai pasveiksiu, nusipirksiu kokį teleloto bilietą, laimėsiu milijoną ir išvažiuosiu kur nors toli, kur šilta ir kur nereikia sunaudot beveik dviejų dėžučių nosinaičių per savaitę). Dabar sirguliuoja mama, tai geriau jau aš sirgčiau, nei ji... Tikiuos neįsisirgs, mat man buvo pasiutusiai bloga, kai gripas pasiekė viršūnę. Dabar jau gerai, menkutė slogelė.
  Paštas idiotiškai veikia po švenčių. Jau beveik prieš mėnesį turėjau gauti dovanų iš Lenkijos, o nuo manęs irgi pasirodo negavo dar kas turėjo, nei knygų, nei kitokio šlamšto. Kas per velniava? O dar sako, kad paštas bankrutuoja, tai kaip nebankrutuos, kai į darbą pro pirštus žiūri?
  Tiesa, sugedo arbatinukas. Va taip. Arbata man pats svarbiausias dalykas per dieną, galiu nevalgyt, bet arbatos man reikia. O dabar arbatos praktiškai negaunu, mat neturim paprasto arbatinio, o puode virintas vanduo man kažkuo bjaurus, tarsi jausčiau visa kas kažkada jame virė. Norit kas nors arbatinuką pavėluotai su gimtadieniu padovanot? Prašom nešti į artimiausią paštą. Ir pagrasinti nosferatais, jei nepristatys greitai. Rimtai. Be arbatos sunku.