Who Killed Byakuya?...

Kerpam plaukus

2012-02-05T05:35:00.000-08:00

Madagaskaras

2012-01-21T10:45:00.000-08:00

Namuose svečiai neprašyti, ne pas mane, bet vis vien ir mane erzina ir trugdo. Norėjau praleist vakarą žiūrint Madagaskarą ir Eisą Ventūrą, bet štai kaip gaunasi.
Vis dar kiek sergu, kosulys niekaip nepraeina, šiek tiek sunkoka darosi, nepatogu. Mama irgi serga, kas irgi nesmagu, mat ketinom šen ten apsilankyti ir šį bei tą susitvarkyti. Na ir užpuolė čia mus tas gripo virusas. Sesuo apkrėtė.

Vis dar negavau savo dovanų iš Lenkijos. O iš manęs taip ir nenuėjo knyga į Kauną. Bet gavau dovanų iš Kauno ir taip džiaugiuos~! nors dovanų ten daug ir gerų, bet labiausia noriu pasidžiaugti laikraščiu apie Vampirella komiksą, mat ten pasirodo pateikiama dar viena istorija apie Drakulą. Tarsi perdaryta Bremo Stokerio istorija, šiuo atveju Drakonas visgi nuvilioja moteriškę. O vėliau sumano, kad tai gal ir ne jo tikroji meilė. Playboy, a bit? bet kuriuo atveju, smagu, reikės pasidairyti, gal pavyks kur paskaityt.
Vis galvoju ką čia tokio dar padarius, mėgstu gi rankdarbiais užsiimt nuo nulio. t.y. jei reik karoliukų, tai susirandu kokią seną apyrankę, ar nereikalingą drabužį ir nusikarpau. Perku tik pačias svarbiausias dalis - auskarų kalbiukus, vielutes. Labai mėgstu kuo nors užsiimti, ypač kuo nors, ką moku ir darau ne pirmą kartą, tada galima užsiimti rankdarbiu skaitant. O ta Vlado knyga nebloga. Keista, lyg ir... Bet nebloga. Tiesą pasakius, tiek nebloga, kad jau kelios naktys kai einu gult, ilgokai guliu ir galvoju kaip norėčiau paskaityti.

Nagai

2012-01-19T07:45:00.000-08:00

Kaip čia taip pasakyt... Nemėgstu nagų kirptis. Ne, jie neužauga po metrą-du. Tiesiog labai nemėgstu tos savaitės, kai jie trumpi, tad nenaudingi ir aštrūs, tad skaudžiai brėžia. Ir šiaip jau, niekad lygiai ir vienodai nepavyksta nukarpyt. O dildžių nemėgstu, jomis moku susipjaustyt geriau, nei apsidildyti tą aštrumą ir nelygumus. Draugai juokauja, kad toje vietoje, kurioje dažniausiai skaitau, ant sienos turėčiau priklijuoti švitrinio popieriaus ir jį nagais braižyti.
Liko dar keturios dienos ir Drakono metai oficialiai prasidės. Drakono metai tam tikra prasme turėtų būti geresni, nepaisant to, kad jis - vandens, vis tiek - drakonas, o į drakoną įeina nemažai elementų, tinkančių ir orui, ir žemei, ir vandeniui, ir ugniai. Tai šio mėnesio 23 dieną ant stalo pasidėkit apelsinų, mandarinų kokių, aukso spalvų maisto. Norint pinigų - reikia aukso spalvos dekoracijų, kokių nors varpelių ar kokio kitokio šlamštuko. Rengtis reikėtų tamsia mėlyna spalva, ar tamsia violetine. Norint meilės - sodria raudona.
Nuo per didelio kiekio cukraus mane greit ima pykint. Spėkit kokia savijauta? Aha. Privalgiau eksperimentinio kompoto, į kurį tėvas šiemet sugalvojo su paprastais kaimo vaisiais pamaišyt abrikosų. Jie lyg ir primena slyvas, bet tekstūra kitokia, tai man labiau tinka, mat slyvų labai nemėgstu. Taip. Persivalgiau. Buvo saldu. O dabar šiek tiek bloga. Bet praeis, menka bėda.
Sesuo žada būt namie iki kovo ar dar ilgiau, žodžiu, laukia geresnio pasiūlymo, nei turėtas. Kiek ją pažystu - kai gaus aną pasiūlymą, gali nuspręst, kad gerai jai ir čia dirbt. Kas skaitot - ji yra didžiausia mano gyvenimo problema. Savanaudė egocentrikė, kuri nesuvokia, kad griauna gyvenimus ir skundžiasi, kad aukoja savo gyvenimą kitiems, nors iš tiesų - iš pradžių ji visiems ir pridirbo, tad dabar tiesiog taiso klaidas. Panašu, kad tai ne jos protui suprasti. Ir aišku, dėl daug ko kaltina mane, kai aš nė sykio prie nieko neprisidėjau. Visuomet žiūrėdavau savo reikalų ir dabar nematau geros priežasties, kodėl turėčiau ristis per galvą "kad būtų lengviau", kai ne per mane čia sunku. Aišku, per galvą versiuosi, bet ne dėl jos. Nieku gyvu. Ji man per daug... khem, prikakojo.
Visą dieną labai norisi miego, net nežinau kodėl, mat miegojau gan ilgai, nenubudau nė sykio. Užmigau ne per vėliausiai. Gan ilgai gulėjau ir galvojau, kaip norėčiau paskaityti, bet vis tiek užmigau ir prisiverčiau nelyst į knygas naktį. Vis tiek toks snaudulys apėmęs, savijauta šiaip sau, nors virusas lyg ir traukiasi.

Dienai vos įpusėjus

2012-01-18T03:57:00.000-08:00

Vėlokai nubudau, mat beveik iki trijų nėjosi užmigti. Bet nubudau ir pasiėmiau vėl skaityt Vlad the Last Confession. Tenka pripažint, kad knyga darosi įdomi. Be to, gale jos yra šioks toks žodynėlis tuo kartu daugiausiai naudotų žodžių. Visgi kokių keistų dalykų prirašyta. Pradėta tuo, kad Vlatas Tsepešas matyt išmanė odos dirbimą, mat sugebėjo pasiūti odinę pirštinę, ant kurių tupdomi medžiokliniai paukščiai. Prieita iki to, kad Mehmedas antrasis su Vladu susilažino, kad jis jam nė karto nesugebės suduoti žaidime aštuoni prieš aštuonis, kai jis per tą laiką spės iškirsti visus juos. Lažybų sąlygomis, jei Vladas būtų pataikęs bent kartą kam nors iš priešininkų kirsti lazda, būtų laimėjęs itin brangų medžioklinį sakalą. Jei Vladas kartu su visais kitais būtų buvęs iškirstas, Mehmedui būtų tekęs malonumas nupjauti jo... apyvarpę. Taip. Aš irgi neturiu žodžių. Bet iš to išrutuliojo vaikinukai (visi maždaug 13-17 metų, dar tada) daug juokų, kurie kraupoką mintį padarė kiek labiau suvirškinamą. Kol kas tai pirmoji "išpažintis", bus dar dvi, mat knyga pasakojama prisiminimų būdu, surinkti trys svarbiausi jo gyvenimo žmonės ir jiems liepta atlikti išpažintis. Pirmasis to ėmėsi vyrukas, kuris su juo buvo nuo pat vaikystės ir labai bijojo mirti neatlikęs išpažinties.
Ei, po galais, kas nors palinkėkit man sėkmės? Kol kas taip nesmagiai viskas einasi, negaliu apsakyt...

Šizofrenija

2012-01-17T13:58:00.000-08:00

Žiūrėjau "Kaulus", vėl. Taip. Tik tiek.

Kaip išeina

2012-01-16T05:01:00.000-08:00

Kiekvieną kartą kai išnaujo pasiimu skaityti C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession" (turėkit omenyj, kad nė sykio neperskaičiau), apima pyktis ir vėl norisi ją mesti šalin. Autorius tikrai gerai rašo, teko susipažint su keletu tolimesnio tipo nuo šios knygos darbų ir jie buvo neblogi. Bet čia kažkokios velniavos privelta, kas verčia abejot ir savo ir autoriaus istorinėmis žiniomis, kas mane labai, labai erzina. Šiaip ne taip jau perskaičiau skyrių, bet turbūt tik todėl, kad skaičiau promaišiui su John Ajvide Lindqvist "Įsileisk Mane". Man labai šios knygos formatas prie širdies, tokia jei ne storumas, tai atrodytų mažulytė knyga, kurią gali bet kur temptis kartu.

Jei kas pastebėjot (klaviatūra eina velniop, tai jei kur trūksta "a" raidės, turėkit omenyj - būtent ji eina velniop pirmoji), tai kuris laikas tylėjau. O tylėjau, nes gruodis ir šis mėnesis taip pat man buvo tiesiog velniškai sunkūs. Nieko panašaus dar gyvenime nebuvo nutikę, tokia apimtimi ir tokiu greičiu juo labiau. Žodžiu - vėl nesiseka, labiau nei kada nors.

Žodžiu, tokia savijauta.

Žiūrėjau "Kaulus", naujos serijos, ar bent jau man nematytos, tai smagu visai. Brenan lyg ir bando kaip žmogus išmokt elgtis. Spyrė Būtui, pataikė jo broliui. Visada kas nors linksmo papuola. Mano dienų kibirkštėlės. Todėl ir žiūriu per televizorių, o ne kompo ekrane - geriau tegul ilgai rodo po vieną...
Dar laukiu antro "Game of Thrones" sezono. Pirmą beje arba jau rodo arba jau tuoj rodys per BTV televiziją. Kieti jie, HBO geriausius darbus perka. Tai True Blood, tai Game of Thrones. Jei dar kietesnius anime pradetų rodyt, tai grįžčiau prie tų laikų, kai prieš tv susirangydavau apklote, su didžiausiu puoduku arbatos ir porą valandų su pertraukom spoksodavau.
Dar gi sugebėjau šį bei tą sumeistraut, čia apatiniam poste, senesniam įraše apyrankė įdėta, padariau iš laidų senos sulūžusios pelytės, atrodo gan gražiai, tai smagiai jaučiuos. Gal pavyks dar ką nors sumeistraut, gal pavyks ir ką kam nors įsiūlyt. Kas beje kiek kvaila, mat žmonės parašo, pasidomi ir daugiau nebeatrašo. O man patiktų jei pasakytų "ačiū, apsigalvojau visgi" - nereikėtų laukt bent ir tikėtis, galėčiau iš kart kuo nors kitu užsiimti.
Na, kas čia dar įvyko? Apie savaitę laiko stipriai sirgau gripo virusu. Virusu, nes ne savais darbais peršalau, o užsikrėčiau nuo sesers, kuri Lietuvoj kol kas neribotam laikui (kas mane pažysta, žino, jog baisesnio grojimo per nervus retai man kada ir pasitaiko, bet et... Et, vat, eisiu į paštą ir biblioteką, kai pasveiksiu, nusipirksiu kokį teleloto bilietą, laimėsiu milijoną ir išvažiuosiu kur nors toli, kur šilta ir kur nereikia sunaudot beveik dviejų dėžučių nosinaičių per savaitę). Dabar sirguliuoja mama, tai geriau jau aš sirgčiau, nei ji... Tikiuos neįsisirgs, mat man buvo pasiutusiai bloga, kai gripas pasiekė viršūnę. Dabar jau gerai, menkutė slogelė.
Paštas idiotiškai veikia po švenčių. Jau beveik prieš mėnesį turėjau gauti dovanų iš Lenkijos, o nuo manęs irgi pasirodo negavo dar kas turėjo, nei knygų, nei kitokio šlamšto. Kas per velniava? O dar sako, kad paštas bankrutuoja, tai kaip nebankrutuos, kai į darbą pro pirštus žiūri?
Tiesa, sugedo arbatinukas. Va taip. Arbata man pats svarbiausias dalykas per dieną, galiu nevalgyt, bet arbatos man reikia. O dabar arbatos praktiškai negaunu, mat neturim paprasto arbatinio, o puode virintas vanduo man kažkuo bjaurus, tarsi jausčiau visa kas kažkada jame virė. Norit kas nors arbatinuką pavėluotai su gimtadieniu padovanot? Prašom nešti į artimiausią paštą. Ir pagrasinti nosferatais, jei nepristatys greitai. Rimtai. Be arbatos sunku.

Varis, Molis ir Spalvos

2012-01-15T05:04:00.001-08:00

Copper, Clay and Color by ~Soukyan on deviantART

Copper, Clay and Color - what it's like by ~Soukyan on deviantART

Copper, Clay and Color - what it's made of by ~Soukyan on deviantART

Rankdarbis - apyrankė

2012-01-02T09:59:00.001-08:00

Grim Reaper

2012-01-01T12:25:00.000-08:00

Iš Čia

Kaukolės, kaukolytės

2011-12-30T08:49:00.001-08:00

More skulls there, more skulls here by ~Soukyan on deviantART

Turėkit omenyj, parduodama

PerRRRrrfect fangs

2011-12-29T12:25:00.001-08:00

Of Dusk

2011-12-21T15:21:00.001-08:00

Of Dusk by ~Soukyan on deviantART

Moteriški apatiniai ant vyrų

2011-12-18T10:01:00.000-08:00

Andrėjus Pejicas vėl stulbina savo gražiu androgenišku veideliu. Dabar jau ne tik ir moterų, ir vyrų rūbus ant catwalk demonstruoja, bet ir apatinius tiek vyriškus, tiek mtoeriškus. Nežinau kaip jum, bet man jis labai patinka.

L in my Tea

2011-11-06T05:46:00.001-08:00

Rumunija

2011-10-27T11:59:00.000-07:00

Kad nebloga ta Adam Thirlwell "Politika", tai nebloga, nieko nesakau. Tokia keista, idiotiškai išversta, bet gera. Bet labiausia mane joje papirko, kad romantika vaizduojama ne per kelionę į Prancūziją ar kokią Italiją, o .. į Rumuniją. Na, tiksliau į Budapeštą, bet jei skaitėt Kostovos "Istorikę", matėt žemėlapius, domėjotės istorija, tai suprantat, ką turiu omenyj.
Ir keliavo ten traukiniu iš Venecijos.
Ir nors nieko labai doro ir gražaus neparašė, kažkaip... gražu iš pačios esmės.

Iki tam tikro lygio.

2011-10-26T14:54:00.000-07:00

Pasirodo, žmogus gali būt nusiminęs iki tam tikro lygio. Yra "norėčiau išsikalbėti ir pasijusti geriau" ir yra "nenoriu net kalbėti". Yra ir daugiau. Bet man kol kas pažystami tik šie du. Tad vietoj bėdų bėdelių papasakosiu ką dažniausiai veikiu naktimis.

Tokiems paišinukams naudoju Pain Tool Sai, nežinau kurį, bet va, naudoju. Užbaigtus paišinukus keliu į http://soukyan.deviantart.com - ten jau sukaupta nemaža to "turto". Tą ar aną darbą kartais 'perpaišinu', nes pastebiu visokias kvailas klaidas. Gyvenam ir mokomės.

Įsižiūrėjus galima spėti, kad man patinka mėlyni atspalviai. Tai tiesa. Ir pilki. Manau, kad kai susitaikai su kartais vis sugrįžtančia nemiga - imi ją vertinti kitaip. Man ji ėmė asocijuotis su "plieniniu rytu". Tai tam tikra mėlyna spalva, stipriai permaišyta su pilka. Tuo metu kažkodėl būna labai maloniai šviesu. Šviesa lyg netikra, nežeidžia akių ir neleidžia protui krautis daiktų, nes tarsi ir lieka pojūtis - dar naktis, dar gali miegot, gali sapnuot.

Tad lyg berankis išmokęs piešti kojomis, aš išmokau piešti (na, piešti tai dar neišmokau, bet išmoksiu) išnaktom. Tai lyg koks žaidimas su melsva, pilka, rausva ir žalsva spalvomis, mėginant sukurt kažką, ką kiekvienas galėtų lengvai rast.

ARBATOS!

2011-10-23T07:45:00.000-07:00

Tikra arbata arba - kaip tokios pasidaryti. Tai reiškia - ne lakstyt po laukus ir liepžiedžius ir kokį kitą velnią rankiot, o kaip pasidaryt geros arbatos, tikros arbatos, nusipirkus pakuotę birios (t.y. nesupakuotos pakučiuose), neblogos juodos arbatos (čia rekomenduočiau kokią nors Earl/Lady Grey).
Pieno į arbatą niekad nepyliau, nes man pienas ne itin noriai virškinas, bet šiaip jau beveik įlindau į šituos standartus. Gaila, kad dabar kaip tyčia jokios juodos arbatos po ranka nėr, visos žalios ar kokčiai vaisinės...

Nemiga

2011-10-22T15:12:00.001-07:00

Your Insomnia by ~Soukyan on deviantART

Dantys ir kryžiai

2011-10-18T07:45:00.001-07:00

Teeth and Crosses by ~Soukyan on deviantART

Žodžiu, Kalėdos

2011-10-15T07:52:00.000-07:00

Artėja Kalėdos ir kyla šimtai problemų, dilemų ir šiaip -emų. Buvo gal tik dveji ar treji metai, kai jų nuoširdžiai laukiau. Vienais iš tų metų, jau sėdint prie Kūčių stalo supratau - juk tai tik eilinė diena, tik su daug daugiau darbo ir vargo virtuvėje. Nuo to ir dingo bet koks mėgavimasis šia švente.
Šiemet sesuo per Kalėdas bus Anglijoj (va taip, Lietuvėle), bet ji savotiškas žmogus, tad aišku nori šeimos rato. Asmeniškai manęs visiškai netraukia joks Kalėdų šventimas, nebent visą gruodį galėčiau praleist kažkur toli nuo visko ir visų. Dar neaišku vyksim ten pas ją ar ne, keliese vyksim ir panašiai. Nežinau ar ji kada susiprotėjo skaityt mano šitus blogus, todėl į smulkmenas nesileisiu. Pasakysiu tik tiek - kaip dėl mamos, tai aišku, būtų smagu į Angliją nusibrukt. Kaip dėl tėvo, tai neaišku ar jo organizmui skrydžiai patiktų. Kaip dėl manęs tai - niekur nenoriu, bet šeimoj tik aš kalbu angliškai, tad jei nors vienas "pasirašys" šiam reikalui - aš jau nebeturėsiu išeities, kaip tik lipt į lagaminą. T.y. vykt kartu.
Prieš dieną, o gal dvi, žiūrėjau Kaulus, manau prieš dvi, nes prieš dieną rodė labai kietą seriją, primenančią filmą "Buried". Tad prieš dvi dienas rodė seriją primenančią "Fight Club", netgi užsiminė apie šią knygą/filmą. Aišku mane tiesiog pasiutusiai nudžiugino. Man ta istorija buvo lyg antras, naujas, kitoniškas Montekristas - vilties šiaudas, kurio griebiausi ir iki šiol kabu. Be to Kaulė nors kartą atrodė labai gražiai, mat paprastai man į akis krinta jos gan solidus žandikaulis, nederantis su... su kažkuo, nežinau net kuo, bet ta išvaizda viską kompensavo, idealiai.
Keista kaip lengvai skaitosi tos Michael Scott "Nikolo Flamelio" serijos knygos. Aišku, dar nebaigiau, bet dėl to daugiau, kad labai nėr laiko, kada prisėst, o kai prisėdu tai jau tikrai greit einasi. Vienu metu skaitau ir dar vieną knygą, tad dar tai šiek tiek kliudo.
Šiandien atradau seną ir mėgtą daiktą - sumuštinių kepyklę, tokia grilled-cheese "vaflinė". Aišku, tai reiškia, kad sukirtau gal keturis sumuštinius ir dabar galvoju - lips jie lauk ar nelips, nes savijauta ne itin gera. Gal nuo šlykščiai riebaus sūrio, o gal tiesiog nuo kiekio. Turbūt nuo abiejų...
Kaip viskas erzina, kaip viskas atsibodę. Reikėtų nueit nusipirkt ketvertą baterijų ir padaryt keletą darbelių, mat turiu porą užsakymų. O taip, užsakymų. Koks malonus žodelis, a? O baterijų reik, kad video išeitų, o video į youtube nukeliautų. Be to, dar turiu neužbaigtą projektą su netikru turkiu.
Pažiūrėjau šiandien Battle Angel ir ne visai supratau tai kas per velniava ten vyko ir įvyko. Buvo panašoka į Repo! The Genetic Opera - visokios organų vagystės, undergroundiniai žmonių tvarkymai, o dar robotų karai, ar koks ten velnias tie visi kiborgai, androidai, robotai ir pan. buvo. Beveik baigiau ir pirmą FullMetal Alchemist žiūrėt.
Noriu vėl rašyt...

Šalta

2011-10-12T11:40:00.000-07:00

Šaltoka diena. Dar šaltesnė buvo naktis. Prie tokio gero - dar ir užmigt negalėjau. Iki 6 ryto varčiausi, o kai jau užmigau - pažadino balsai. Nuovargio lyg ir nejaučiu, bet tai nėr itin natūrali būsena.
Labai noris ką nors lengvo ir gero paskaityt, bet gi įkliuvau su tuo "Burtininku". Na, ne tą, kad knyga bloga, tik kad tikrai ne pati lengviausia. Visos keturios jos man kažkaip sunkiai skaitėsi. O ir po jų dar iki lengvesnių ilgokai kasiuosi. Visa laimė, kad tarp tų "sunkesnių" yra ir pora dalių Hanibalo. Abi iš vidurio, tai gal prieš tai dar įlysiu bibliotekon kitų dviejų užklaust. O gal ir ne. Mėgstu knygas rast, netčia. Arba ieškot jų lentynose, galvą į šoną vis sukant, iki kaklą nuskausta.
Manau oras dabar itin tinkamas naktiniui skaitymui. Iš antklodės tarsi palapinę susirenti ir sau ramiausia su žibintuvėliu, kad ir iki ryto kažką skaitinėji. Žinau žinau - akis gadina, taip toliau. Bet labai smagu. Geriausias knygas taip suskaičius ir jas prisimenu, bei vertinu labiausiai.
Grįžo namiškiai šiandien su PC gamer žurnalu, net žinutę parašė, kad jau nupirko, kad neišlėkčiau ieškot, kaip kad kartais padarau. Dar kažkur rado ir kažkokių naujų/nematytų energetinių gerimų. Vieną išgėriau, kas manu ir nulėmė ankščiau minėtą nenatūraliai žvalią būseną, ir nusprendžiau, kad tokią bjaurastį ragavau tik, kai išbandžiau selitos "natūralaus kofeino" energetinius gėrimus. Burnoj paliko tokį nesveikai sausą pojūtį, rūgštūs ir... Nežinau kaip paaiškint, bet skonis primena tuos gazuotus gėrimus, kurie daromi iš visokių citrusinių kvapų ir NĖRA skaidrios spalvos. Bjaurus, labai bjaurus daiktas.

Liūdna, sakyčiau. Net nežinau ko. Nutiko gan nemažai, gan neblogų dalykų. Gal tiesiog ne taip, kaip reikėjo, ar ne tai, ko reikėjo. Reikėtų vėl imt mėgint paišyt, nes kol kas nelabai kas gaunasi...

O, tiesa. Kai buvau 16 - lankiausi Čekijoj. Ten, kažkuriam viešbutyj teko gerti tiesiog nuostabios obuolių skonio arbatos. Šiandien nusipirkau tokios. Ne tokia pat, bet vis vien nebloga.

205

2011-10-12T11:23:00.001-07:00

Minia

2011-10-11T15:19:00.000-07:00

Keista gi diena pasitaikė. Apie pirmą valandą išėjau į autobusų stotį pasiimti siuntinio iš vieno pasiutusiai brangaus žmogelio. Autobusais progų pasivažinėt turėjau tik vaikystėj, tad net ne iš kart susipratau į kurios krypties stotelę eit. Gera žinia ta, kad žmonės vis dar mielai ima pakeleivius. Bėda ta, kad man niekur keliaut nereikėjo. Siuntinį sėkmingai atsiėmiau. Nors jis buvo pilnas visokių gražių, žavių ir sentimentaliai brangių vaizdų, turbūt labiausia džiūgavau, kai ištraukiau Mardi Gras karolius. Tokie Oogie-Boogiški (Nightmare Before Christmas), perfect.
Iš stotelės patraukiau bibliotekon grąžint vienos knygos. Paprastai jei terminai nespaudžia - dėl vienos knygos nevaikštau, bet kad jau išėjau... O, ar minėjau, kad iš Kauno mane pirmiau pasiekė lietus, o ne siuntinys? Tai va. Permirkau beveik kiaurai, o galvoj vis viena daina skambėjo, net nežinau kas per daina, bet vis išsiviepdavau lyg kas galvoj negerai būtų.
Namie aišku užmečiau akį į banko išrašus, mat šiom dienom turėjau gauti tą mokesčių grąžinimą. Gavau, bet štai banke galėjo ir įspėt apie išgryninimo mokestį, mat kitas, vietinis bankelis būtų išgryninęs dykai, jei tik ten turėčiau atidarytą sąskaitą, o tai padaryt galima labai greit. Bet - lai bus tai smulkmė.
Galų gale antrą syk išsiuntė mane į tą žvarbų rudens orą ir kaip tyčia saulė taip užkaitino... Įdomi diena. Tiesa, pastebėjau, kad bent jau šitam miestukyj, merginos labai jau vienodos. Džinsai, aulinukai iki kelių, trumpa striukytė. Plaukai uodegoj, trumpa rankinė po ranka. Net spalvos panašios. Ir kiek daug juodų dažų naudotojų. Ar oras kaltas, ar tiesiog žmonės akyse pilkėja?
Mačiau vieną žmogelį, su kuriuo smagiai bendravom prieš... daugiau nei metus. Paskui kontaktai nutrūko, nežinau kaip čia taip gavos. Nekalbinau. Tik pasidžiaugiau, kad viskas gerai. O tada tęsiau tylų putojimą dėl amžiais vėluojančio PC Gamer.
Beep Beep Beep...

Pasigrožėkim

2011-10-09T12:49:00.000-07:00

Šiandien mačiau žmogų (ir gavau progos pastebėti tas kelias sekundes, kol nuėjo savais keliais) kuriuo jau seniai žaviuos dėl... Dėl turbūt visko. Šukuosenos, sudėjimo, šypsenos, balso tono, proto, sugebėjimų kortose, išradingumo, kitoniškumo ir dar tiek daug visko. Asmuo priklauso sesers draugų būriui, tad niekad nelindau į akis, nors manau - teisę turėjau. O mano sesuo pernelyg kvaila, kad susiprastų į ką verčiau žiūrėti ir lygiuotis, nei visi tie degradavę žmogystos, kurie į akis šypsos, už akių vaipos.
Diena praėjo - net nepastebėjau. Užbaigiau pirmą Otorių sakmių knygą ir imsiu Nikolo Flamelio ketvirtą. Originaliai vadinasi "Necromancer", o versta mums kaip "Burtininkas". Tiesiog gražu. Čia kaip su mano mylimiausia fantasy knyga "Burtininko mirtis" (Peter S. Beagle) - originale vadinasi "The Innkeeper's Song". Skaitėsi sunkokai, bet ne dėl teksto sunkumo - tiesiog vis rasdavau kitos svarbios veiklos.
Ryte mėginau ką nors palipinti iš molio, bet pasijutau taip, tarsi rankos būtų suluošintos - nieko neišėjo. Tik pirštai atšalo vėsiam molyj, bet po to karštas vanduo buvo gryniausias malonumas. Tik tiek, kad iš po tos karštos srovės labai nesinori rankų traukt, nes oro temperatūra juk nė kiek nepakilo.
Net nepamenu ką po galais visą dieną praveikiau iki kol atsisėdau prie kompiuterio. Paskutiniu metu mintys nuslysta į geresnias vietas, nes labai nesinori matyti šių, tad atmintyj lieka tokios juodos dėmės, kai ne visiškai suprantu kas buvo, kur buvo ir kada.
Viskas vis dar krinta iš rankų... Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu atsiverst šitą lapą ir parašyt "buvo tiesiog fantastiška diena!"

Takeo

2011-10-06T09:34:00.000-07:00

Lian Hearn "Giedančios Grindys"

Aviečių arbata

2011-10-06T08:58:00.000-07:00

Būna tokių dienų kai viskas kaip tyčia nervina.
Dariau čia kada tą apyrankę ir kaip visada stengiaus visa tai užfiksuoti video, o tada patalpint į savo YouTube, bet gavos taip, kad keletą žingsnelių tiesiog užmiršau fiksuot, o dar keli kiti - nesuvokiami, dėl siaubingai netinkamo kameros nutaisymo. Kitaip tariant - toliau fotografuosim dėmes bibliotekos knygose ir nelysim į video pasaulį...
Dar gi supratau, kad ėmiau lėčiau skaityt. O tai pasiutusiai neparanku, turint galovje, kad rašau blogą apie knygas. Ir kad jų bent 12 eilėj dulka. Norėčiau iki Naujųjų jau pagaliau prisikast ir iki tų kurios net eilėn nepatenka. O tai nelengva, kai į eilę stoja vis iš bibliotekos tempiamos knygos... Ir kokio velnio skaitau, kaži ar nors kiek nuo to geriau. Bent jau nepakankamai ilgai... O priešingai nei kokiems narkomanams - čia dozės nepadidinsi, kiek jau telpa - tiek telpa.
Šiandien šiaip taip sugebėjau sutvarkyti spintą ir išmėtyti, bei atiduoti drabužius kurių akivaizdu - gyvenime nenešiosiu. Smagu bent tai, kad buvo žmogelis, kuris tiesiog pasiutusiai apsidžiaugė spalvomis... O mano spinta staiga tapo pilkesnė. Ar kada minėjau, kad esu neišpasakytai pilkas žmogus? Visomis prasmėmis, net drabužių. Mėgstu žalią, mėlyną, aukso ir sodrios violetinės spalvas, bet jei visos jos gulės, o šalia matysiu kažką pilko ar juodo - imsiu pilką. Tai nereiškia, kad nemėgstu išsiskirti. Tiesiog...
Nesivažiuoja joks darbas, slystu kiekvienam kampe ir atrodytų - plojuos į juos stačiomis. Būtų pakenčiama, jei neskaudėtų dygstantis protinis dantis. O gi ir tai būtų pakenčiama, jei tas dantis nedygtu beveik gulsčias ir nestumtu kitų dantų. Dantistė sakė, kad be operacijos jo neišimsi, o išimti - būtina, kitaip gali tekt ilgai dirbt gelbstint bent du krūminius. Valio blem...
Na, bent jau aviečių arbata be priekaištų.

Taro Kortos

2011-10-06T06:19:00.000-07:00

SPĖJU ateitį taro (ir paprastomis) kortomis. Nuotoliniu būdu, t.y. el. paštu.: reikalinga žmogaus fotografija kurioje būtų matomos neredaguotos akys, tiksli gimimo data ir vardas (ne pro šalį būtų ir pavardė, bet čia jau kaip norit).

Vadovaujuosi taisykle, kad kiekvienas už paslaugas atsilygina taip, kaip jam diktuoja sąžinė ir kišenė - lygiaverčiai mainai.

Galit teirautis okultizmas@gmail.com

Skauda galvą...

2011-10-03T12:30:00.000-07:00

Visą dieną kažkoks spaudimas joje laikos.
Nukėblinau iki bibliotekos vos tik baigėsi "Kaulai". Jo, užkibau ant to serialo... Einant į biblioteką pastebėjau mokyklinukus, kurie iš jos žygiuoja po du, po tris, po penkis ir dar didesnėmis gaujomis. Lygiai taip pat kažkada teko ir man eit namo. Kažkaip būtent to pasiilgstu mažiausiai.
Keistai geras oras. Atrodo apniuke, vėjuota, bet lauke šilta. Su lengva striuke buvo dar ir beveik per šilta. O einant per miestą vis užuodžiau šviežiai išspausdintos knygos kvapą, nežinau kodėl. Gal jau per daug Kovos Klubo prisižiūrėjau...
Vis dar laukiu kokių nors žinių iš Anglijos.
Baigiau žiūrėt Darker than Black tą pirmą sezoną iš 26 serijų. Paskutinės... kokios sakyčiau 3 serijos paliko labai gerą įspūdį. Jau vien dėl jų visą vertą žiūrėt. Dabar žiūrėsiu arba antrą sezoną arba ką nors random. Kartais taip darau. Kas dar?... Turbūt nieko...

Viskas ko tau reikia

2011-09-30T10:32:00.001-07:00

All what you need by ~Soukyan on deviantART

Trigun, Ergo Proxy, Darker than Black

2011-09-27T08:36:00.001-07:00

Baigėsi Ergo Proxy, dabar DtB eilė. Trigun seniai matytas, bet va ką mestelėjo šiandien.

Saldumynai

2011-09-22T08:20:00.000-07:00

Vakar buvo tokia pusiau bjauri diena. Pusiau, nes viena labai miela panelė užsiprašė auskarų, šiandien išsiunčiau, tikiuosi greit gaus. Labai malonių žmonių yra. Kitas geras dalykas - gavau saldainių idealiai tinkančių prie arbatos. Aš šiaip nemėgstu sausainių ten tų, keksiukų ir kitokios velniavos. O šitie - susikramto, kaip kokie chewits, glazūruoti ir... labai įdomių skonių. Imbiero, ženšenio šaknies, mėtų, žaliosios arbatos, apelsinų, rožių vandens ir dar vienas skonis, kurio nebeprisimenu. Jie gan saldūs, tad kai aš nemėgstu cukruot arbatos - labai tinka, nes su vienu saldainiu gali išgerti pusę puodelio. Skoniai kartu labai dera (arbatos ir saldainių). Jie sveriami, nežinau kur jų rast, bet paieškokit, apie ~22lt už kilogramą, gan sunkūs, bet viso to verti. Žodžiu, smagi dovanėlė buvo. O arbatą aš mėgstu...

Šiandien pradėjau skaityti Maorių mitus ir legendas. Deja, pirmi dešimt lapų paliko slogulį - nieko gero. Reik tikėtis, kad vėliau bus kokių nors ne tokių religiškai kvepiančių mitų. Be to, gan neblogai iliustruota.

Tad tiek..

And here it ends.

2011-09-21T06:41:00.000-07:00

Mother got her job hours cut up to 1/4th, I yet got no job, sister is getting fired from UK. I never felt slipping of a steep hill as much as I feel like it now. What can I do now?...

Is it karma?

Dvidešimtmetis kaupimo

2011-09-20T08:31:00.000-07:00

Per keletą pastarųjų dienų intensyviai tvarkiausi. Šiandien draugė labai gerai pasakė, kad susitvarkius aplinką - geriau cirkuliuoja energija ir ateina sėkmė (lyg ir taip sakė, bet žodžiu, labai gerai pasakė). Sukroviau tris dėžes daiktų... Tris dėžes, tokios talpos, kaip didieji Maximos maišai. Daugiausia tai aišku knygos, bet esmės tai nekeičia. Iš kur po galais per dvidešimt vienerius metus galima tiek pritempt? Gi aciprašant, per gyvenimą dvi savaites dirbau. Ir kam man viso to reikėjo? Pavyzdžiui, kam ten tie visi dvd diskai? Kam tos kvailos knygos, kurias laisvai galėjau iš bibliotekos pasiimt? Na gerai, knygos ne kvailos, bet vis tiek, jei parduot noriu, reiškia man jų nereikia. Šiandien tas tris dėžes dar pertvarkiau - daug išmečiau, nemažai atidaviau pirmiem sugalvotiem žmonėm ir dar kai ką pabandysiu įsiūlyt kam nors po kelis litus (taip maždaug jau turėkit omenyj, kad siuntimo išlaidas irgi patys padengsit). Sena.lt pirmiausia apžiūrėt siūlau, nes ten tas turtas mano vertingiausias. Knygos ne visos idealiam stovyj, turėkit omenyj, bet nei vienoj netrūksta lapų. Jei nepareikalausit kitaip - siųsiu neregistruotu paštu, kas atsieina nuo 2 iki 4 litų daugiausia. Gerai būtų, kad rašytumėt tiesiai į xeoghazan@gmail.com
Kas dėl to grobio, tai jis visas ČIA, na... gal ir ne visas, bet daugiau ar mažiau, ką pirmiausia norėčiau pradanginti, nes jau labiausiai keblumų sukėlė.

Vat, o kitomis naujienomis, tai šiandien vietoj "Bučinys" energetinio gėrimo, kurio niekad ir negėriau, nes plastikiniuose buteliukuose jų kažkodėl nepripažystu, lyg tas vynas iš sulčių pakelio... Blogas palyginimas, jokio vyno niekad negėriau, bet esmę turbūt supratot. Žodžiu, vietoje ano gėrimo dabar sugrūdo naują, vadinasi Q Base. Nesaldus. Nerūgštus. Ne itin skanus. Bet ne toks bjaurus kaip Dinamitas ar BuSHITdo.

Bėda ta, kad šiandien jis man antras po Monsterio...
Atsikėliau apie 6h ryto ir maniau, jog išprotėsiu. Dar tokioj maklynėj gyvenime būt neteko ir tikiuos, kai jau pavyks išsikapstyti - nebeteks daugiau sugrįžti į ją. Tad dabar raminuosi ir pertvarkinėju daiktus, išmetinėju šlamštą ir ausim karpau - ar nesuskambės mobilusis? Ar nepamatysiu angliško telefono numerio? O jei atsiliepsiu, tai ar prabils "Ponia Jurgita" ir nepasakys "tokią ir tokią dieną atsilaisvina vieta, ar galėsite atvykti?". Šūktelėčiau, kad jei reikės, tai ir pėsčiom ateisiu ir pulčiau pakuotis.
Ką dar galėčiau išmesti?

Ketvirtis etato

2011-09-19T11:17:00.000-07:00

Kai tik pagalvoju, kad dabar jau blogiau nebus, o gal viskas ir geryn eis - ima ir gaunasi dar prasčiau nei prieš tai.
Žinau žinau - nenukabink nosies, būna dienų lyg tyčia ir taip toliau, taip toliau. Nusispjaut man ant to - man sunku DABAR. Bet bandykim ne apie tai, ar ne?
Baigiau žiūrėt Witch Hunter Robin - tikėjaus geriau. Dabar gal užbaigsiu Ergo Proxy. Sėdžiu su karštutėlės arbatos puodeliu, kuriuo prieš penkias minutes nusiplikiau liežuvį ir bandau negalvoti apie dugną į kurį smengu. Gal kas taro kortom internetu išsiburt norit? Praverstų tips kuriais galėtumėt už šią paslaugėlę atsidėkot. Reikia pasiruošt išvykimui į UK, tad turėkit omenyj, kad kai būsiu ten - knygų nebegalėsiu išparduoti. Jos gulės ir dulkės. Eh, norėčiau atsikratyti tokiu pasiutusiu kiekiu daiktų, visokios papuošalų smulkmės, knygų krūvelės, keletu originalių žaidimų diskų, kelių taip pat originalių dvd filmų... kodėl žmonės prisikaupia tiek šlamšto? Ir kodėl po to tiesiog nėra kur jo padėti? Šiom dienom netgi galėčiau sudaryti sąrašą to, kuo norėčiau nusikratyti. Gal taip ir padarysiu. Kaži ar skaito čia kas nors?
Šiandien prie Monster Energy Drink pasiėmiau kažkokį "Control". Pigus, bet... tenka pripažint, skonis visai normalus. Nepaliko jokios bjaurasties brunoj, geriant nesijautė kartumo, nei perdėto saldumo, kaip, kad tame dinamite prieš tai.

Kažkaip jau lyg ir noris vėl kažką kurt, bet dieną nėr laiko, o vakare - galimybių. Norėčiau papaišyt dar, bet tam reikia bent kiek susikaupimo. Norėčiau vėl rašyt, bet čia yra dar vienas keblumas, keblumėlis.
Et, išsiblaškiau...

Filipinų Morai

2011-09-17T05:35:00.000-07:00

Iš Mary Roach "Negyvėliai"

"Tokį fanatiką kaip morą, abiejose rankose sukantį po bolą ir artėjantį didžiuliais šuoliais... būtina parblokšti maksimalios kaunamosios galios užtaisu", - rašė La Gardas. (Vis dėlto morų gentis labiausiai išgarsėjo ne bolų, o peilių valdymu; sakoma, jie didžiavosi sugebėjimu perkirsti priešą pusiau vieninteliu taikliu smūgiu.) La Gardas remiasi pasakojimu apie vieną vien tik mūšio įkarščiu buvusį gyvą genties laukinį, puolusį JAV sargybos dalinį. "Kai jis priartėjo 100 jardų atstumu, ugnį į jį atidengė visas dalinys." Ir vis vien iš tų 100 jardų jis sugebėjo įveikti dar bent devynesdiašimt penkis, kol galutinai susmuko ant žemės." 133p.

Mr Oogie Boogie

2011-09-16T15:15:00.000-07:00

Va taip... Šita daina mane dažnai šiek tiek išveda iš rikiuotės, bet labai geru būdu. Priedo, visada pažiūrėjus šį klipuką, kažkaip keistai neoninės ir švytinčios spalvos patikt pradeda... Ah, Nightmare Before Christmas, Tim Burton, Stripes.
Šiuo metu galva plyšta tiesiog. Jau kuris laikas kažkaip keistai jaučias ta mano smegenų dėžutė, bet dabar jau rimtai skaudėd pradeda. Nejuokaujant pasakysiu, kad skaudėt pradėjo maždaug kai apie 4h dienos buvau maximoj ir ten grojo tą kažkokią "best" dainą Hanos Montanos. Pasirodo nuo jos ne tik pykint gali! O ten tiesa per žaislų skyrių kažko šliaužiau. Apčiupinėjau labai keistus plastikinius katinus, pasibaisėjau tiesiog kraupiomis barbėmis, pažaidžiau su burbulais-light saber buteliuke ir nusėlinau toliau. Prie pieno produktų moteriškė su savo vyru rinkosi varškę ir man niekaip nėjos pro juos paimt glaistytų sūrelių. Bet nieko. Moteriškė pačiupinėjo pakelį su tokiu stilizuotu juodu katinu (įspėju, tie sūreliai ir varškės labai bjaurų specifinį prieskonį turi), o jos vyriškis iš kart užprotestavo rusiškai - matai, kad katinas nupieštas, reiškia iš kačių pieno, padėk.
Galiausiai parėjau namo su kažkokiu Dynamite energetiniu gėrimu, taip taip, žinau, bet žodžiu, jis tik vienas stovėjo jau lentynoj, tai man įdomu kažkaip pasidarė. Skonis kaip svarainių su medum. Rimtai. Bėda ta - nekenčiu svarainių. Ir labai nemėgstu medaus.

Nepatiko, labai nepatiko.
Nušliaužiau ir iki bibliotekos, ten tik įėjau ir nėriau į pirmą pasitaikiusią nišą. Ir ką galvojat? Tiesiai prie knygos kurios ir norėjau. Dar taip nebuvo nuskilę. Kad tik laiko viskam užtektų, tsk tsk... [neina rašyt, kai galvoje: Oh brother! You're something! You put me in a spin!!]
Šiandien jau planavau tituluot dieną kaip gerą. O tada pakišo koją suvokimas, kad nesimokau ir nedirbu. Nežinau, tuoj iš nevilties teleloto bilietus pirkinėt pradėsiu. Toks absoliutus pojūtis, kad esi kažkoks bevertis, bereikšmis dulkių gniutulas. Labai nesmagu. Tiesa, labai norėčiau studijuot, netgi - nelabai svarbu ką, kad tik kažką. Nežinau, net ko čia taip pasišoviau, darbo gi nebijau. Na, deja. Turiu padaryt tris dalykus, iš kurių pajėgsiu daugiausia du. Vadinas greičiausia jau studijos atkris. Nebent tikrai nusipirksiu bilietėlį ir jis bus laimingas. Kad tik iki to laiko baltojo neprireiktų.
Vakar po Splice prisisapnavo senelis, kuris... na, labai jau prastos būklės. Jis buvo virtęs į tą Splice ir atėjęs prie mano lovos klausė manęs - ar tau kada teko mirti? Ne?.... Na ką gi, atėjau tik su visam paskutinį kart atsisveikint.
Labai aiškiai pamenu labai juodas jo akis. Pabudau apie 4h ryto, o kai užmigau, sapnai buvo kur kas geresni, tamsūs, bet jaukūs.

Čekis

2011-09-15T14:21:00.000-07:00

Šiandien gavau iš UK čekį 20 svarų, mokesčių grąžinimas. Per 30 dienų jo turinys bus mano sąskaitoj. Visai neblogai. Su ta mintim diena buvo gan nebloga, tik paskui subjuro, mat pirmos knygos dalies neradau, o taip norėjau...
Ryte nubudau gal 6h ir vis kartais užsnūsdavau, bet taip lyg paviršutiniškai. Nubusdavau nuo kvailiausių reiškinių, tarkim protui pusiau atsijungus išgirstu ir bene pajuntu kaip kažkas bėga per mano lovą, lyg pelė, lyg itin didelis voras ir pašoku iš miegų. Aišku instinktai reikalauja pasitrankyt tokiais atvejais. Bet įsitikinau, kad tikrai tik prisisapnavo. Tuomet telefonas suburzgė ir pažadino, ėmiau dairytis kas urzgia...
Ką tik pažiūrėjau Splice. Geras filmas. Jei gerai pamenu, tai lietuviškai vadinosi "Chimera". Toks atseit siaubo, bet man į galą kiek juokinga ėmė darytis. Nepasakosiu dėl ko, bet net žiūrint turbūt neis suprast. Esmė - filmas geras. Gal ne per baisiausias, bet šiaip jau tikrai įdomus. Tarsi siaubo-genetika, tik ne Repo! stilium.
Šiandien tokia pusėtina diena išėjo. Išklausiau daug merginų, verkšlenančių dėl savo vaikinų, net suprast nesugebu ko. Tada dar kitų, kurios kažkaip įsigudrino susidraugaut su tomis, su kuriomis jie jas apgaudinėjo. Ir galiausiai dar su kvailiais kurie turi laiko tik klausinėt to pačio per tą patį, o patys atsakyt - NIEKADA.
Vis tiek kažkaip liūdna, net jei diena nebloga buvo. Įsivariau kažkokią depresiją. O aš depresijos net liga nelaikau. Netgi po "Prozako Kartos". Netgi kai savu kailiu jaučiu nepaaiškinamą reiškinį, kurį medicina pasirodo, gali sukontroliuot.

Flashai ir Javos

2011-09-14T14:37:00.000-07:00

Kažkokia... keista diena buvo. Žmonės to pačio per to pačio klausinėja, vieną minutę vienaip kalba, kitą jau kitaip. O dar kai aš jei PC įjungtas, tai ir skype/msn įjungti sėdi, nors aš galiu kažkur nuklyst... Ne nu. Žodžiu, kol kas tyliu, nes neatsimenu kur dėjau adresą šito blogo ir ar kas mato ar nemato be tų akivaizdžių žmonelių.
Ryt jei nepamiršiu, tai į biblioteką nuroposiu. Prisiminiau, kad vieną knygą paimt norėjau ir negalėjau dėl keletos priežasčių, tai paieškosiu jos iš naujo. Dabar pas mus biblioteką riebiai taip aptvarkė. Aš kažkaip buvau prie sistemos perpratimo ribos, tai dabar vėl susijaukė. Bet už tai, pastebėjau, kad daug geriau knygas rinktis tiesiog einant per visur, o ne sustojant kažkur ir iš ten mėnesį ar du tempiant jau bala žino ką. Dabar turiu šešias knygas, tai dar vieną galiu imt. Iš bėdos dar galiu pasinaudot ne savo kortele... Na, tikiuos tos "bėdos" nebus, nes ir taip to skaitymo juodai. Bandau pristabdyt arklius. Gal jau greit išvažiuot reikės, tai reikėtų perskaityt tai, kas pasiskolinta ir panašiai. Tikiuos susipras žmonės iki to laiko atiduot ir tai ką patys pasiskolino, nes erzina ne tas žodis... Aš aišku irgi ilgai knygas laikau, bet tai nesiteisinu, kad laiko skaityt nėr. Taip ir sakau - bibliotekoj mane knygos puola. Neišeina. Nepyk. Tuoj. Greit. Pažadu. Aišku nieks ten ir nepyksta ant manęs, bet tai nesmagu gi...
mp3 pilnas visokių anime ir audio books irgi į depresiją varo. Kai tik pasijungiu, taip ir mintys suktis pradeda, o kai mintys sukas atskirai nuo ausų, tai ir negirdžiu nieko. Va keista, bet tokios bėdos niekad neturėjau su Bartimėjaus Trilogija. Bet čia turbūt dėl to, kad kai baigiau tas tris knygas taip norėjau kažko daugiau, kad jau smegenys įtemptai laukė kiekvieno to džino žodžio.
Šiaip ne taip sugebėjau padaryt Nosferatam facebook'ą. Pasirodo kažkaip nelabai lengva. Jau penki žmonės ten, kažkaip ir to nesitikėjau. Na, tikėjaus, bet vėliau, o ne vos ne tą pačią dieną. Nieko visai. Kažkaip sugebėjau čia į nišą tokią pataikyt, kurioje tikrai darau tai, ką ir norėčiau daryt. O noriu rašyt. Tiek daug galvoj krebžda visokiausių... O ir skaityt mėgstu, tai ko gi review nepaskrebent. Tobulinsiuos bloge, o gal kada gyvenimas mestelės į kokią žurnalistiką ar bala žino ko ten reik, ir tada galėčiau sau smagiai dirbt kokiam žurnaliūkštyj, rašyt straipsnius apie knygų muges ir bestselerius... Laisvalaikiu rašyčiau savo knygas ir vieną dieną tokia padėtim pasinaudočiau. Lyg tarp kitko "štai, kai aš rašiau knygą, tai..." hehe...
Kovojau šiandien su voru. Ar sakiau kada, kad bobų vasaros pakęst negaliu? Voras prie voro. Už lango dešimt ir ne mažiau suskaičiavau. Du didoki, vienas tiesiog milžiniškas. Reiškias langų nebeatidarinėsiu. Žodžiu, su voru kovojau. Vožtelėjau jam knyga, o jis gyvas, gyvatė, ant užuolaidų strykt ir sėdi. Iš kitos pusės, tai aš tą pačią knygą atverčiau ir tarp lapų suplojau ir dar kelis syk stuktelėjau, kai ant žemės gulėjo. Ir tik nereik čia man "vorai laimę neša". Neneša. Pažiūrkit kur vorai paprastai sėdi ir pasakykit ar ten laimingos vietelės. Rašau grimuarus, tai tik nereik man čia ezoterikų kamšiot - čia jau mano sritis.
Dar gi, pasiprašė šiandien du žmonės taro kortom išburiami. Bėda ta, kad viena teigė, kad kažkada čia permokėjo, tai kaip ir vieną syk galėčiau nemokamai... Kadangi neatsimenu permokėjo ji ar ne - sutikau. Neturiu teisės atsakyt, kaip besakysit. O kitas asmuo - draugų tarpui priklauso, tai irgi... Mesiu aš šitą amatą, tikrai mesiu. Naudos jokios, o pavargstu kaip po kokio psichologijos seanso. Užknisa viskas juodai. Juodai.
Žiūrėjau filmą Goemon ar kažkaip ten. Prasidėjo taip pusiau kietai, nu kaip ir asian movies - su skraidančiais aktoriais ir kažkodėl nevykusiais efektais. Baigėsi gan neblogai, bet šiaip jau tai išmečiau 2h veltui. Taip ir nesupratau kas ten, ko ten ir kam ten. Labai gaila, nes azietiški filmai man labai prie širdies.
Pastebėjau tokį dalyką - kai žmonės nebeturi kam rašyt ir su kuo bendraut - atšliaužia pas mane. Ir kai dedu tai į akis - nė nebando gintis. O aš ir nežinau, ar skelt ausin už naglumą ir sudegint tiltus, ar džiaugtis, kad dergiasi šitaip bent jau atvirai, o ne dviveidžiauja. Pripažystu, norėčiau visus velniop siųst. Visus tokius, kurie malonūs prisimint, kai jau atsiduria padėtyj panašioj į mano. Bet čia aš turiu pranašumą - nejaučiu poreikio bendraut. Jaučiu poreikį rašyt, bet ne bendraut. Kaip sako - geriausias pokalbis yra su protingu žmogumi, arba savimi. Štai Džekas kartais ir paplepa su Taileriu.
Nenoriu aš į tą Angliją, bet ką po galais padarysi? Padoraus darbo čia nėr, o ten moka geriau, pragyvent pigiau. Važiuosiu. Ir važiuojant, ar bent išvažiuojant, šypsosiuos, kad visi galvotų, jog laukiu nesulaukiu, kada iš čia dingsiu. Tegul negalvoja, kad aš iš tų, kurie tik verkšlena, kad dėl svetimų klaidų reikia košę srėbt. Verčiau, tegul mato, kad dėl svetimų klaidų tą košę srėbsiu, bet tik vieną kartą.
Nežinau ar pasakojau, bet kartą ten jau buvau. Praleidau tris savaites, iš kurių dvi pilnumoj dirbau, kartais net po 13h per parą ir tikrai nesiskundžiau. Tik vieną syk, kai vena labai skausmingai iššoko. Kai praėjo, tai ir pamiršau. A, na ir dar du sykius, kai mėšlungis koją sutraukė, bet tada radau neblogų vitaminų ir susitvarkė viskas. Turiu tikrai daug veidų, todėl sugebėjau sutart net su nuožmiausiais. Aišku, negeriu, nerūkau, bet prie lauko stalo, darbovietės kieme, galiu su visais pasėdėt ir su arbatos puoduku. Paspoksodavau į besileidžiančią saulę ir stūmiau mintis šalin, nes jos vis prie namų grįždavo. Kas nebuvęs - nežino, kaip sunku. Trečią savaite mane praktiškai supakavo ir išsiuntė, ne, ne darbdaviai, aniem aš visai tikau, nes dirbau spėriai ir nebijojau, kad išmes, žodžiu, jei nežinojau kas ir kaip, tai eidavau ir klausdavau. O jei nenorėjau būt ten kur pastatė - nueidavau ir pasakydavau - aš va ten einu. Jei reikėdavo - paskui vėl siųsdavo į aną vietą, bet šiaip jau leisdavo bent valandžiukę padirbt prie norimo, lengvesnio ar šiaip labiau suvokiamo darbo.
Visi vis sako - oi, moki anglų kalbą, tai lengviau turbūt net būt negali gyvenime. Nesąmonė. Fabrike tavo kalbos gebėjimai - nulio vietoj. Aparatai ūžia, jei kas ko ir paklaus, tai neatkreips dėmesio į tai, kokia kalba atsakei, kad tik padarytum tai, ką liepė. Tiek ten tos kalbos ir tereikia, kad savarankiškai dokumentus užsipildytum. Negali? Nu tai užpildys ofise, didelio čia daikto. Ten visada dirba žmonės, kalbantys tomis kalbomis, kuriomis kalba kiti darbuotojai. Vadinasi dominuoja lietuvių, rusų, anglų, lenkų.
Gerai ten, nieko nepasakysi. Imsiu parankėn "Kovos klubą" ir važiuosiu. Nes vieną dieną visi suprantam, kad daiktai kurie priklausė mus - nebėra mūsų nuosavybė. Tai mes priklausome jiems.
Kaip depresuotai gavos...

Paaukokite kūnus mokslui

2011-09-14T03:56:00.000-07:00

Skaitau Mary Roach knygą "Negyvėliai" (su poatrašte: Keisčiausia knyga: Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi) ir ten užėjau tokį autorės komentarą (footnotes):

"Aš besąlygiškai remiu organų ir audinių (kaulų, kremzlių, odos) dovanojimą, vis dėlto pasijutau priblokšta, kad donoro oda, nepanaudota, sakykime, persodinti sunkiai apdegusiems, gali būti specialiai apdorojama ir panaudojama kosmetiniams tikslams: raukšlėms lyginti arba peniui padidinti. Nors aš ir neturiu išankstinės nuomonės apie anapusinį gyvenimą, vis dėlto esu tvirtai įsitikinusi, kad persikelti į kažkieno kito apatines kelnes nederėtų niekam."
24p.

kažkaip... labai juokinga buvo.

Riedam toliau

2011-09-13T15:16:00.000-07:00

Žodžiu ir toliau čia toks ridenimasis vyksta. Toliau stalkinu tuos kuriuos stalkinu, toliau einu iš proto.
Nupirko man šiandien naują puodelį arbatai. Ne tą kad neturėjau, ne, pas mane jų gal dvidešimt, bet šiaip žmonėm... užeina. Gražus toks, su geišom, baltas, yra tas papildomas indelis sulaikantis arbatžoles (ne itin vykusiai vykdo šį darbą) ir dangtelis, kad prisitrauktų ir neatvėstų. Atrodo tikrai mažas, o telpa tikrai sočiai ten tos arbatos. Na, kad tik nesudaužyt, tfu tfu tfu.

Apie ketvirtą valandą teko nusibrukti iki darbo biržos, ten kažkokį darbą fabrike siūlė, atseit etikečių klijavimas ant butelių. Nežinau, gal ir nieko, aš ne prieš darbus fabrikuose. Bet taip jau išėjo, kad kirilica aš skaitau nepakankamai gerai, kad susigaudyčiau kur ten kokia banderolė. Dabar reiks spalio 21d vėl eit. Gal iki to laiko jau Anglijoj būsiu? Palaikykit špygas už mane. Priregistravo jau, bet sakė dar nėr darbų, tai dar ir nekvies. O man taip reikėtų...
Po darbo biržos, buvo apie pusė šešių, kaip ir mano vakarienės metas, nupėdinau iki vietinės maksimos, pasiimt dar vieną Monster Energy Drink, rytojui. Gerai, kad jie trys yra. Paprastai kemšu tą mėlyną, No-Carb. Kai noris kažko šiaip - žalią. Jis man raugeriškio saldainiais kvepia. Bet šiandien labai norėjau geltonojo "Ripped", to kur atseit sultim skiestas. Žinau, kad rytoj po dviejų gurkšnių gailėsiuos. Man per saldu. Labai per saldu. Arbatą jau gal 10m bus, kaip geriu visai be cukraus, į saldumynus per daug nekimbu, saldūs gėrimai man tik užjuodinti kofeinu pritinka, tai... va taip.
Turbūt pasidarysiu blogą ir anglų kalba. Kam? O ką žinau. Šiaip. Kodėl ne? Gi nerašysiu visą laik į DeviantArt. Be to... pamiršau ką čia dar pasakyt norėjau, tuoj prisiminsiu...
E... um. Jo, neprisimenu.
A, taip. Žodžiu, pasirodo turiu labai daug asmenybių, kurios visos labai lengvai galėtų vadintis mano tikruoju aš. Nevardinsiu visų, nes jie visi yra tam, kad galėčiau pasilikt ramybėj, kai tos ramybės noriu. Fu kaip bjauriai skamba, bet taip jau išeina. Vieni keičia blog'ų adresus, kiti tiesiog prisiima kitą vardą.
Na, dabar taip negražiai spjausiu, bet ar kas dar pastebėjot, tokį pasiutusį fenomeną, kai visokiausiom kalėm baisiai gerai susiklosto gyvenimas? Man kažkaip galvoj netelpa. Pažystu tiek šaunių ir gerų merginų, kurioms tikrai sunku, o tos sau... Bjauru, labai bjauru. Norėčiau kaip nors padėt toms geroms panelėms. Turbūt tokių yra ir vaikinų, bet ar dažnai išeina iki galo viską supaisyt?
Va, dar vienas erzinantis dalykas - kokio velnio šeima braunasi į tokią, kad ir virtualią asmeninę erdvę? Nei mama nei tėvas aišku kokiu Facebook naudotis nemoka, bet va, sesuo išmoko. Ir į pasiutimą varo. Aš visai ne tas asmuo, kuriuo jie mane kas dien mato. Aš esu... kažkas kitas. Jie mato Džeką. Aš esu Taileris.
Erzina viskas. Gal per daug jau kofeino. Ar taurino. Velnias supaisys. Žinau tik, kad naktį negaliu užmigt, bet negaliu miegoti ir dieną, todėl išsibudinu bet kokiom priemonėm ir laukiu nakties - o gal užmigsiu? Paskutiniu metu jau lyg ir normaliai išsimiegu, bent jau šias paskutines penkias dienas. Net prisapnavau kažko. Vieną naktį prabudau nuo savo juoko. Kažko labai žvengiau sapne. Pasirodo ir ne sapne... Įdomu buvo. Dar sapnavau vieną seną pažystamą asmenį, būrė man kortom. Nepamenu ką sakė. Gaila.
Va, pasirodo moku išdėt viską vienu prisėdimu, kas galvoj sukas. Aišku prieš tai teko paimt tabletę nuo josios skausmo. Baigiu pasiust, atrodo, kad gyvenu su nuolatiniu galvos skausmu, kuris tiesiog apsilpsta tiek, kad mano jau ir taip atbukęs protas jo tiesiogiai nepastebi, bet palaiko tokią įtampą - tuoj pareis... tuoj pareis... bet kurią sekundę.... any second now.... Ko nesitikrinu? O ko tikrintis? Kuo greičiau - tuo geriau.

Ee... jo. Bushido akcija.

2011-09-11T12:34:00.000-07:00

Žodžiu, kas pažysta, tas žino, kad man egzistuoja trys gėrimai: Arbata, Pomidorų sultys ir Energetiniai gėrimai. Šiandien kaip tyč teko brautis iki vietinės maksimos, kur paprastai vis vien prislenku prie lentynos su šiais stebuklingais gėrimais, kad nusitvert Monster Energy Drink. Bet šiandien prie jo dar pasiėmiau į akciją įdėtą "Bushido". Kodėl? O todėl, kad mėgstu naujus paragaut ir dar syk įsitikint - apie 80% jų visų - pasibjaurėtini.
Tai va.
Dabar skauda galvą, liežuvis įgavo nuosavą skonį, kuris net jam pačiam nepatinka, o aš bandau skrandžio turinį atskiest litru-kitu arbatos.
Naujos arbatos pasiimt beje pamiršau. Šitos jau net skonio padoriai nebejaučiu, tik menką karstelėjimą dėl to reiškinio, kai prisidedi arbatos daugiau, nei dera į puodelį.
Tikiuos tą nelemtą gėrimą pervadins į buSHITdo.

Debesys

2011-09-07T13:47:00.001-07:00

Of Clouds by ~Soukyan on deviant ART

I am depression itself

2011-09-05T10:19:00.000-07:00

This will be written in my poor English, because while I can't speak it any better than this - others can't speak it at all.
Sometimes it seems that every day is a horror show. And those nightmares at night are to laugh at in compare. Even tonight I had a nightmare, full of explosions and fear. Still. At day hours I felt worse pain, worse anxiety.
I really don't wish this to be happening. I really don't want to end up like that. But I cannot bear the pain and it makes me laugh, as, for gods sake, I am turning into a disgusting little emo kid. I'm not always like that. Actually, I'm quite a nice and happy person, helping and able to politely ask for help, when I need it. I love reading and writing. Occasionally I even draw or make something out of clay. But from time to time I run into a wall and whatever I held in my hands - crumbles to dust. And then I think - so what was the point of making it all, doing it all? And I feel like I'm right to do so.
In the end, life is a dark and horrible place where no deity will come and lead you out. You're all alone in whole wast, dark and cold universe, just those dangerous creations, stars and suns are there beside you, to give fake hopes.
Don't ask your children what they want to be when they grow up. Don't ask them what they dream about. Better yet - have no children. For they will walk same tear-soaked paths you walked on, fall on same thorns you fell on and understand the same truth every one of us is to understand or fly above: There's no use of anything. We live to die. Nothing else. Absolutely nothing.
In my life I had a load of wonderful hopes and dreams. But in last year they faded and were covered with dust. Now I think that it was meant to be so. For in the end - everyone is to place something behind them. Some put their childhood. Some put their toys. Some give away love. Others simply had too little to keep anything, so they're to give away it all.
Everyone is afraid and now I see it. Every single person has this hole in them from where it all comes in one or another form. Those who met it already - I have a tip for them: While nobody cared to give you a hand, so that you wouldn't sink in that hole, don't get stuck on a thought that it's how it's supposed to be. If you can grind the path into some kind of lighter form for somebody closer to you, or more dear - do so. For you most likely are already doomed, my friend. And maybe they still have some hope.
But that's just my opinion. We all can keep it up and stay the assholes we're born to be. At the very start there was no Man. There were but whispers in the dark gloom. And we still are but some lousy whispers in winds...

I wish it all would just end.

Beatbox ir Fleita

2011-09-01T10:23:00.000-07:00

]

Daaaaaam....

Va taip norėčiau

2011-08-31T10:33:00.000-07:00

Palydėjau puseserės sūnų, kuriam rytoj pirmos klasės rugsėjo pirmoji į kirpyklą ir iš neturėjimo ką veikt pasiėmiau vartyti šukuosenų žurnalus. Jei nušukavus į kokį šoną ar kaip, manyčiau neblogai atrodytų...

American McGee Alice

2011-08-26T10:19:00.001-07:00

Žodžiu, turiu tokią bėdą - jei koks geras žaidimas turi kokį seną - man reikia jį pirma sužaist, kad galėčiau pereit prie to geresnio.
Vadinas žaidžiau Alice 1, nes noriu pažaist Alice: Madness Returns ar kaip ten.
Žaidimukas... Mintis įdomi, Alisą stebuklų šalyje tikrai mėgau, bet šiaip jau nuobodoka buvo. Prie grafikų aišku nekibsiu, ne jose esmė. O labirintai tikrai kieti ir kartais būdavo sunku prasibraut iki tikslo. Monstrai tolyn kietėjo, o bosai - bangavo. Būtent. Bangavo. Lengvas, sunkesnis, sunkokas, sunkus, lengvas, sunkus, lengvas... Buvo tikrai labai smagių vietų, bet tikiuosi tęsinys bus geresnis.

Labai juokinga kovos sistema, pralaimėti tiesiog neįmanoma, o ginklų pasirinkimas tiesiog nuostabus. Žaidimo pradžia turbūt pati gražiausia, bet tutorial dalis mane paliko su klausimais, tad teko pagooglint, kol nenusisukau sprando.
Pradžioj viskas buvo lyg ir crazy burton fantasy, tada prasidėjo kažkokia neaiški nesamonė, kuri dar ir erzino, o vėliau ta burtoniška fantasy truputis po trupučio susiliejo ir kartais net visai susikeisdavo su steampunk. Būtent. Steampunk.

Buvo pora vietų kur strigau, mat gudriai sukonstruotas žaidimas verčia judėt, judėt, judėt, o aš iš tų žaidėjų, kurie kas kelis žingsnius nori stabtelėt, kad pataikytu žengt sekantį. Išmokau daug manual būdu savint, nes dėl nežinia ko - quick save paspaudi, parodo, kad išsaugojo, o iš tiesų - nė velnio...

Žodžiu, žaidimukas šiaip sau, bet turbūt verta, jei norisi to gražiau atrodančio. Bent mano nuomone...

Valkirijos - Velnio Vardu

2011-08-25T08:28:00.000-07:00

" Wal reiškia krūvą užmuštų karių (kaip žodyje Walstatt - kovos laukas senvoės germanų herojiniuose epuose). Kuren (u su umliautu) reiškia "rinkti", todėl vardas "valkirija" reiškia ne ką kita, kaip išsirenkančiąją pasmerktą myriop karį.
Valkirijos - tai kovos deivės, atskriejančios oru ir lemiančios mūšių baigtį, - ne toks jau neteisingas vaizdinys, nes moterims kvooti mūšyje petys į petį su vyrais buvo visiškai įprasta. Tai dar šiandien mums primena moterų vardai, slepiantys savyje šarvų, šalmo, ieties reikšmes: pavyzdžiui, Bruinhilde, Helmtrud arba Gerlind - šarvai, šalmas, ietis."

13p iš žemiau minimos knygos

Lilita "Velnio Vardu"

2011-08-25T08:16:00.000-07:00

"Talmude pasakojama, kad jokiu būdu ne Ieva buvo pirmoji moteris, o Lilita - sukurta ne iš Adomo šonkaulio, o pasitikinti savimi, išdidi moteris, neketinusi paklusti vyrui. Pasakjama, kad Lilita buvo Kaino motina, ir kai ji pavargo nuolat ginčytis su vyru, vieną dieną sumurmėjo burtų žodžius ir tiesiog išskrido.
Veltui Dievas siuntė jai iš paskos tris angelus. Prie Raudonosios jūros Lilita susidėjo su demonu, su kuriuo jau buvo susilaukusi daug vaikų. Viešpats rūstaudamas kasdien įsakydavo nužudyti po šimtą jos vaikų, todėl Lilita, netekusi proto iš skausmo, pati tapo vaikus žudančia demone. Be to, teigiama, kad ji ir buvusi tas žaltys, kuris suviliojo Adomą ir Ievą rojuje."

Dieter Breuers "Velnio Vardu" 11p.

Meilės horoskopas

2011-08-23T10:39:00.001-07:00

Draugė perdavė, domisi įdomiais dalykais, o aš perduodu čia. Nežinau iš kur čia, nebandžiau be to, bet gal kam įdomu bus.

Egiptietiškas horoskopas

2011-08-23T10:34:00.000-07:00

Egiptietiškas horoskopas atseit meilei ir panašiai. Tuo nelabai domiuos ar tikiu, bet žmonių aprašymai, bent iki tos vietos kur tarstelima "moterims" - labai neblogai viską apibūdina. Maniškis pritiko. Pritiko ir dar keletui žmonių.

Esu Ozyris
Kokie jūs:
Ištroškę įspūdžių. Svajojate gyventi plačiai, dažnai rizikuojate ir... laimite. Net ir pralaimėjimas jums - ne bėda, sunkumus mokate įveikti. Panašiai
ir su meile - kartą nudegę, į tokį pat ryšį niekada nesivelsite.

Netikras turkis

2011-08-23T05:41:00.000-07:00

Čiuožinėjantis bato kulnas...

2011-08-09T07:08:00.000-07:00

Vakar teko nukakti į Fantasmagoria, juk paskutinė savaitė, nuolaidos ir panašiai. Jau senokai reikėjau vasarinio apavo ir galiausiai tai visiems nusibodo. Radau tokius šauniai atrodančius ir sakyčiau, kaip tik mano didžiulei kojai. Beda ta, kad jų labai keistas, absoliučiai plokščias padas apačioje, net jei vidus tvarkingai išgaubtas kojai. Einant kulnas šiek tiek nusimauna, o statant koją - vėl užsimauna.... Jei taip ilgai einant - kulnas liks be odos. Bėda ta, kad nešiot juos man vis vien teks, mat batus išsirinkti yra pasiutusiai sunku, o čia dar tokį kelią korėm dėl MANO batų... Reiks ieškot išeities.

Tamsiausia valanda

2011-08-05T15:50:00.001-07:00

Of Darkest Hours by ~Soukyan on deviant ART

Burtininkas: Dailininkas

2011-08-05T01:50:00.000-07:00

"Automatiškai piešti galima arba ilgai sutelkus dėmesį į kokį magišką ženklą, arba bet kuriuo kitu būdu, maloniai alinančiu ir kūną, ir protą, siekiant nesąmoningos būsenos. Reikia išmokti nekontroliuoti to, kas piešiama, ir stengtis nupiešti visą figūrą vieninteliu brūkšniu. "Piešiniai turi būti daromi leidžiant rankai laisvai judėti ir stengiantis kuo mažiau galvoti. Ilgainiui pamatysite, kad pavidalai darysis sudėtingesni, suponuos sąvokas, formas ir galop įgaus asmeninį ar individualų stilių." Protas turi būti užmaršties būklės ar trokšti paklusti viskam, ką siūlys sąmoningas intelektas; tik šitaip galima pasiekti būseną, kai piešiniai vaizduos "tavo paties asmenines idėjas, simboliškas reikšme ir išmintimi".

227p "Burtininkas: Magija Amžiams Bėgant" by Alan Baker

Pavežti

2011-07-28T11:44:00.000-07:00

Kartais žmonės ima tiesiog šlapintis iš pykčio, kai jų paprašo ką nors parvežti. Ką nors kas nėra net už kilometro. Ką nors, kam nesaugu naktį. Kodėl? Už vairo sėdėti pasiutusiai sunku. Ypač kai esi tinginys, kuris tokiu metu mieliau pasidarys ką nors užkąsti ir grįš į lovą.

Depresija?

2011-07-26T11:36:00.000-07:00

Ar kada teko pažindintis su depresija? Ne? Tai pasiutusiai laimingi žmonės esat. O aš norėčiau, kad žemė prasivertų.

Fantasmagoria?

2011-07-19T07:41:00.000-07:00

Nors nesu iš Vilniaus - ten nuvykus labai didelė pramoga būdavo nuvaryt į Fantasmagoria. Bet dėl tokio "gėrio" Lietuvoj merginos gauna užsidaryt. Jo. Nebebus Fantasmagorijos. Nors tiesa - vis dar veiks puslapis ir jame visada galima bus apsiprekint, bet taip pagalvojus - aš nemėgstu katės maiše pirkt, tai tikrai nebus tas pats. Pasiutusiai gaila.

Lunatikai

2011-07-15T08:11:00.000-07:00

Kaip gyventi su lunatiku? Ne, ne tuo kur vaikšto per miegus, o tuo, kur švelniai tariant - į debilizmą linkęs.
Taip jau nutinka, kad kartais išeini su sąrašu daiktų, kurių reikia ne tau, eini per visą miestą, kad viską surankiot. Tada tau ima skambinti tas pats sąrašo sudarinėtojas, bet tavo prastas telefonas prastai perduoda garsą, tad kokius 3-4 kartus ištari "ką?". Tuomet tave kai kur pasiunčia ir nebekelia ragelio. Grįžus namo, teisinasi, kad nekėlė, nes rūkė. Bėda ta, kad rūkymo patalpa yra šalia kambario kuriame visuomet guli to asmens mobilusis. Tad? Visi kalti, kad man prastai tarnaujat, nes aš esu Lunatikas!
Trinktelėjo durimis, prisiekė viską išmest jei tik kas jam kada bus nupirkta dar kadanors gyvenime ir štai dabar piktas turbūt dvi ar tris dienas sėdės. Tad kaip su tokiu žmogum gyvent? Kaip neužmušt tokio žmogaus arba pačiam nepamėgint paskraidyt per devintą daugiaaukščio langą (skaičiuokime nuo apačios, po vieną langą viršun)?
Siaubingai niekam tikusi diena. Tiksliau - antroji jos pusė. Iki tol lyg ir viskas buvo gerai.

Kažkas ten man paliko komentarą, kad Iorveth (arba Iorweth - jums rinktis) neturėčiau vadinti padaru, o jo veido - snukiu. Nebijokit, žmogus kuris dedikavo kelis mėnesius savo laiko kuriant puslapį raganiui yra didžiausias scoia'tael mylėtojas kokį tik galima rasti, todėl visi tie šlykščiai parinkti žodžiai - Raganiaus knygų nuotaikai sudaryti, pademonstruoti bjaurumui ir visam žmonių purvui, įskaitant ir tą, kuris kuriasi jų galvoj kai jie mato "tuos kitokius, svetimus nežmogius". Tad neverkšlenkit, o verčiau įsiskaitykit į tai kas kalbama, turiu aš ir be tokių nesusipratelių ką mąstyt.

Vien tik maistas ir mados?

2011-07-06T04:59:00.000-07:00

Ar lietuvaitės, kurios dar turi ūpo rašyti blogus, internetinius dienoraščius, žurnalus ir pan. tenori rašyti apie madas, tai ką jose randa gražaus ir savo skoniui pritinkančio, bei apie savo kulinarinius šedevrus?
Mėgstu kartais šiaip spustelėt tą mygtuką "kitas blogas" ir paskaitinėt kas kur ką rašo. Juk įdomūs tie žmonės, kokie bebūtų. Iš 15 peržiūrėtų - 12 buvo apie maistą/madas. Suprantu, kad tai blogai, ne originalumo dėliai jie rašomi ir tai pagirtina, šaunu, bet negi tik tiek teliko? Negi tik tokiu siauru ratu dalykų domimės? Aš va, net rašyt normaliai nemoku, o domiuosi jumis. Ir kitokiom nesąmonėm. Nes yra daugiau nei žurnalas ir puodas.

Įpusėjau skaityt "Prozako karta". Iš proto išeisiu per šitą knygą. Kaip čia yra, kad ima atrodyt, jog gyvenai vieną gyvenimą, o galvoje liko kažkoks visai kitas? Knyga nebloga, bent jau kol kas. Apie ką? Apie juodą, visa ką naikinančią depresiją. Cruel shit.
Vakar radau... ne, ne vakar... Kažkurią dieną prieš vakar, radau neblogos lipton arbatos "forest fruit tea". Sakyčiau tikrai nebloga, kažkaip maloniai kvepia. Išgeri tris, keturis puodelius ir lyg smagiau kažkaip, tų miško uogų kvapo prisikvėpavus.
Tiesa, kas čia per fenomenas su Monster Energy Drink? Kodėl jis tik vietomis atsirado, o kitur - ne?

Melynas be angliavandenių. Geltonas - skiestas neblogomis sultimis. Žalio skonis man priminė raugeriškio saldainius. Skardinės didelės, taurino skonis nesukelia siaubo skonio receptoriams. Jei kam dar nežinoma - energetiniai gėrimai - man tolygu arbatai. Arba vieno arba kito man būtinai reikia. O dar geriau - abiejų. Nepiktnaudžiauju, niekad daugiau nei skardinės per dieną. Tačiau arbatos galiu išgerti kelis arbatinius ir vis vien vakare pasidaryt dar puodelį.

Halloween dovanos

2011-03-27T12:43:00.000-07:00

Gavau tokią random halloween ar horror fairy tale dovanėlę. Meškutis supasi.

Sielų Žiedas

2010-12-26T14:30:00.000-08:00

Lois McMaster Bujold "Sielų Žiedas" (The Spirit Ring)
268 psl.

Bet savąja galybe besididžiuojantis Vitelis [demonas] nesiteikė apgaudinėti. Tamsioji figūra paženklino kryžiaus ženklu savo intymiąją vietą. O kitas jo judesys buvo anaiptol ne toks nekaltas: kai Fjametos [burtininkės] akyse liovėsi ribuliavusios spalvotos dėmės, o ausyse nutilo dundesys, ji pamatė abatą Monrealę klūpantį, bet nesimeldžiantį. Tačiau vyskupas mostelėjo lazda, atsakydamas smūgiu į smūgį. Vitelis, rodos, susigūžė, bet tik akimirkai.

Perduodame seną gerą turtą!

2010-12-18T07:49:00.000-08:00

http://www.sena.lt/profilis/raindancer/1 va, mieli mano, jei ką sudomintų kas nors - man į xeoghazan@gmail.com mestelėkit kas būtent ir jau tada apsitarsim.
Knygos geroj arba idealioj būklėj, kur kas bandė plyšt - paklijuota, mat kai kurios iš jų - daugiau nei dvidešimt metų jau skaičiuoja.

Bartimėjus: Saliamono Žiedas

2010-10-12T11:08:00.000-07:00

Everyone wants it. No one must have it.

Visi jo nori. Niekam nevalia jo turėti.

Ir kalbu aš visai ne apie Bartimėjų, o apie Saliamono žiedą. Bet naujienos vis vien labai geros - po dviejų dienų in UK pasirodys Bartimėjaus priešistorė, tuose laikuose, kai jis dirbo Saliamonui. Jo galios viršūnė. Bartimėjaus, ne Saliamono.
Tiem, kas buvo tokie... "Tokie" ir neskaitė Bartimėjaus Trilogijos, primygtinai siūlau. Amžius maža ką reiškia, kai prabyla tas džinas.

Čia galit pasiskaityti daugiau, jei tik mokat angliškai
O čia rasit aprašymą, kur kažką blevyzgojau apie trilogijas.

Šalta bobų vasara

2010-09-30T04:38:00.000-07:00

Labai jau vėjuota šiandien diena pasitaikė. Atrodo šilta, saulėta, o iš tikro brrrr

2010-09-27T04:46:00.001-07:00

Keletas geresnių

2010-09-25T11:44:00.000-07:00

Taip, iš seniau skaitytų šios paskutinės ir visoms iš karto duodu po 10/10 ir po rekomendaciją. Pradėsim nuo

Chuck Palahniuk knygos "Kovos Klubas". Kas neskaitėt? Kas nematėt? Net nesakysiu kiek daug praradot. Bet dar ne galutinai, dar galit paskaityt, dar galit pamatyt.

Anyway, Kovos Klubas turbūt šizofrenijos šedevras. Kai ketinau pažiūrėt filmą, visi man tik tai ir tekartojo, o iki paskutinių filmo minčių - negalėjau suvokt kodėl? Viskas atrodė taip neįtikėtinai šaunu, taip fantastiška, taip kvapą gniaužė tas anarchiškas vadavimasis iš visuomenės, taisyklių ir svarbiausia DAIKTŲ priespaudos. Kaip jie visi stvėrė gyvenimą, nusimesdami materijos pančius, gražu pažiūrėt buvo. O tada staiga BAM! Tooooooooooks staigus posūkis, kad jei ši knyga būtų autobusas, būtų pribaigęs visus keleivius ir susitrynęs į tubelę.

Tiesiog patikėkit šį kart mano žodžiu. Ši istorija - kai kas neįtikėtino.

Tiesa, nebežinau ar ją kur dar rasit, aš prieš gal metus ar pusę įsigijau maximoj, buvo išpardavimas jų, matyt likučio, po 17LT. O filmą manau visada rasit. Rodė jį kelis syk per TV...

Fritz Leiber knyga "Nevono Magija" kažkai visai netyčia man užkliuvo. Tiesiog norėjau ko nors... Magiško. Beje, kažkur panašiu laiku įsigijau ir Krikštą Ugnimi, taip, vidurinę Raganiaus knygą, nuo kurios ir pradėjau, proto bokštas, skaityti. Anyways, pasiėmiau aš šią knygą ir po gerų poros savaičių pagaliau radau laiko prisėst. Tai nėra ta tipinė fantasy pasaka. Čia net nėra herojizmo. Tik du vyrukai, smagiai leidžiantys laiką, besibastantys po visą pasaulį ir bandatys užmiršt savo prarastas mylimąsias. Abu tokie keisti, skirtingi ir juokingi, kad tiesiog nesuvokiama, kaip jie čia taip susiėjo. O tiesa, kas dėl susiėjimo, tai šitai privalau papasakot. Abu medžiojo tą patį... Grobį. Susidūrė vos ne kaktomuša. Vienas leptelėjo kažką, kitas nesusipratęs paklausė "ką?..." .... O tas ir pakartojo, taip mandagiai, kaip negalėtumei tikėtis iš Sniegynų Vikingo nieku gyvu. Hehe, papasakojau ir net nesuspoilinau, o jei manot, kad suspoilinau, tai paskaitykit ir pamatysit. Tikrai smagi knyga, daug juokų, dvi istorijas apie tuo du talpina, kitų matyt ir nebegausim, mat jų šiaip nemažai yra. Čia irgi yra likimo žaidimų, fantastiškiausių burtų, padarų ir pan. O herojai, tie du kur minėjau, sugebėjo net visą namą, su visais daiktais jo viduj nušvilpti... Pripažinkit, tam reikia talento.

James Rollins knygą "Kaulų Žemėlapis" rekomendavo viena draugė. Mudviejų skoniai gan skirtingi, tad iš pradžių ši knyga man įspūdžio nepaliko, juoba, kad šioks toks linkis su Da Vinčio Kodu labai nedžiugino. Bet kuo toliau - tuo daugėjo įtampos, o veiksmas ėmė panašėti ne į Gralio medžioklę, bet į Kapų Plėšikės nuotykius. Įvyko tiek daug visokiausių dalykų, kad atsidusau pabaigoj. O baiga labai gera, labai puikiai, vos ne Tolkieniškai išbaigta. Tad nesuprantu, kam knygą nuvertint užrašant, jog ji patis Da Vinčio Kodo gerbėjams? Ši patiktų daug didesnei auditorijai, o Kodo gerbėjui - tikrai ne kiekvienam, dėl kelių labai esminių skirtumų. Apie juos neužsiminsiu, mat vieno žodžio pakaktų, kad suprastumėt, kas ten įvyks. Jei rasit - paskaitykit. Nepasigailėjau aš, nepasigailėsit ir jūs.

Peter S. Beagle knyga "Burtininko Mirtis" (en. The Innkeepers Song) - unikali tiek parašymu, tiek istorija. Nei tęsinio nei priešistorės aišku irgi negausim, o pamatysit, kaip dėl to liūdesit knygos pabaigoj.

Ši knyga gera savo pasakojimo stiliumi. Viskas tiesiog PASAKOJAMA, kaip įvyko iš... Skirtingų žmonių požiūrių. T.y. veiksmas gali tęstis, bet gali ir pasikartot, vien tam, kad iki ašarų prajuokintų, mat tą patį įvykį papasakos kitas ten buvęs asmuo, taip kaip JIS tai suprato ir patyrė. Kartais tikrai tokių nesusipratimų įvykdavo, kad likdavai nesužinojęs tai kaip ten iš tiesų buvo.

Yra ir keletas labai neblogai įterptų poskūkių, bei vienas kitas "ne taip kaip tikėjaus" įvykis. Ir dar krūva ne taip kaip norėjo. Dar keli - ne taip kaip derėjo...

Knyga nestora, tik įsivažiuoti į ją truputį sunku gali būt, tad kažkur nuo vidurio jau nebegalėsit jos padėti į šalį. Beveik garantuoju. O aš tiesa, pasisavinau vieno herojaus vardą ir jau seniai (na, nuo tada kai perskaičiau knygą), vadinuosi Soukjan vardu. Paskaitykit, susipažinkit ir suprasit...

Geriausia šią knygą aprašo jos pradžioje esanti smuklininko daina:

Kartą trys damos aplankė mane:

Viena jų tamsi it šešėlis dugne,
Antroji, jūreiviško stoto, juoda,
Trečia it mėnulis blyški ir balta.

Blyškioji žiedelį ant piršto nešiojo,
Tamsioji laputę iš paskos vedžiojo,
Juodoji - su kardu raižytoj lazdoj -
Mačiau, kaip geležtė suspindo tamsoj.

Manam kambaryj jos užsisklendė niūriai,
Pasikvietė vaikį, kurs arklius prižiūri,
Uliojo pernakt, kol susvaigo galva,
Dainavo dainas dievažin apie ką.

Raudojo, kivirčįjos, pešės ir taikės,
Jų juokas aplinkui skardėjo paklaikęs,
Ir sienos drebėjo, ir lubos vilnijo,
O padaras rudas balandžius surijo.

Auštant trys damos išvyko galiausiai,
Juodoji - rimta it vienuolė uoliausia,
Blyškioji - didinga, tamsi - džiaugdamos,
Bet kas man vaikiną arklidėj atstos?...

Dar keletas knygų

2010-09-25T11:12:00.000-07:00

Na, ką ką, o J.K. Rowling "Harry Potter" tai turbūt irgi visi žinot ir daugelis skaitėt (jei esat Tolkienistas ir dėl to teigiat nekenčią Hario Poterio ir net neskaitėt ir net neskaitysit - esat kvailiai per visą pilvą, gana juokint žmones). Filmai irgi buvo geri pastatyti, žaidimus buvo smagu žaisti.
Istorija tokia paprasta ir smagi - našlaitis Haris užauginamas motinos sesers šeimoje, kur jį visi engia ir varinėja kaip tarną. Sunkiai jam kas sekasi ir apie geresnį jis jau nebesvajoja. Ir štai, gimtadienis, dvyliktas ar kuris ten, staiga ateina laiškas - Hari Poteri, jūs kviečiamas į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Haris - burtininkas. Ir ne šiaip ten koks, o išgyvenęs po išpuolio didžiausio visų tų laikų juodojo burtininko. Gan šaunu? Taip, neblogai.
Aš asmeniškai su šiomis knygomis užaugau, mat kol sulaukiau paskutinės...
Tai tikrai gera istorija, nors siūlyčiau atsargiai rinkti auditoriją. Pirmos trys knygos lyg ir nieko, o vėliau viskas vis tamsiau, baisiau ir niūriau. Pabaiga beabejo gera, bet... Su filmais panašiai. Bent jau mane tas Basiliskas antram filme išgąsdino nejuokais, užsimerkiau ir laukiau, kada jie ten nutils, mat žiūrėjau kino teatre. Vėlesni filmai neturi tokių baisių monstrų. Yra labai gerų ir paprastų juokų, jei gerai pamenu, tai kai žiūrėjom trečią filmą, kino teatre žmonės balsu juoktis pradėjo, labai smagu buvo. Vis tas Ronis Vyzlis...

Irgi Rowling darbas "Bardo Bidlio Poringės". Va čia tai mini-šedevriukas! Tikrai, kokios šaunios pasakaitės, patiks bet kurio amžiaus skaitytojui. Jos čia net kelios ir viena - glaudžiai susijusi su Hario Poterio knygomis, bent jau paskutiniąja. P.S. Šią knygelę, jos, atseit Originalą gavo Hermiona, taip pat paskutinėje knygoje, tad knyga tarsi... tarsi jos padarytas vertimas. Jauniesiams manau tai tikrai bus šaunus atradimas.
Iliustracijos irgi Rowling darytos, moteris tikrai turi talentą, tikiuosi ir toliau rašys apie ką nors. Dabar gal jau nebe pasakas vaikams. Nors net ir tos man visai pritinka, kartais net įdomiau skaityti.

Turiu ir jos biografiją, bet ne itin atidžiau gabaliukais perskaitytą, tad nieko ir nepasakosiu. Visoms šioms knygoms duodu stiprų 10/10 ir mielai rekomenduoju norintiems paskaityti ką nors lengvo, įtraukiančio, įdomaus ir beabejo - magiško. Nepasigailėsit.

Roderick Gordon ir Brian Williams knygos "Tuneliai", "Gilybės", "Laisvas Kritimas" ir greitu laiku pasirodysianti "Arčiau" (ir gal dar tolesni tęsiniai) sužavėjo tikrai ne iš karto. Bet kai sužavėjo, tai jau su visam.
Tai tikrai labai unikalus kūrinys, visiškai kitoks pasaulis apie visiškai kitokius dalykus. Na, tiksliau pasaulis mūsų, netgi pasinaudota kai kuriais neseniai įvykusiais įvykiais, jie paaiškinti tam... tikru.... labai labai labai šauniu būdu. Herojai - jaunuoliai. Šaunūs, sportiški ir patrauklūs? Va ir nė velnio. Rubuilis su odos ligomis ir albinosas, kuris negali išbūti saulėje. Kadangi saulė jiems abiems kenkė, tai jiedu užsiiminėjo lyg ir kasinėjimais... Ir vieną dieną iškasė kai ką, kas po truputį pakeitė ne tik jų, bet ir jų šeimų, draugų ir aplinkinių gyvenimus, nors į košę su "teisybe" įsivėlė ne toks kiekis žmonių.
Įsivaizduokit, jog imtų ir paaiškėtų, kad jūsų kaimynė, kuri turguje kas ryt pardavinėja uogienes, kartais išsmunka pro kanalizacijos vamždžius ar senus ventiliacijos kambarius į.... Požeminį pasaulį, kur egzistuoja visai kitokia žmonių rasė, su sava religija, savu tikėjimu, savais papročiais, baisiomis savo technologijomis ir savu fetišu uogienei? Na gerai, truputį perdėjau su uogiene, bet esmė juk aiški, ar ne?
O kas jei tai ne viskas? kas jei DAR GILIAU yra ir DAR keistesnių, net tai rasei nesuvokiamų dalykų? Kas yra mūsų pasaulio centre? Branduolys? Išsilydę metalai? Lava?...

Kai skaičiau šias knygas, prsiiminiau ne vieną seniai skaitytą mitą apie požeminius pasaulius, kuriuose egzistavo net tokie dalykai kaip žydras dangus, saulė ir mėnuliai. Prisiminiau keletą knygų apie Underground Town'sus. Ir prisiminiau seną gerą Steampunk stilių, jo čia sočiai. Be to, autoriai - britai, tad jau tai yra pliusas knygai - nors knyga tartum ir buvo orientuota jaunajai auditorijai, satyra, sarkazmas, juodasis humoras ir siaubas labiau pritiktų tokiems jau kiek vyresniems paaugliams, t.y. išaugusiems iš Hario Poterio. Bet daug čia neplepėsiu, duosiu 10/10, labai rekomenduosiu ir eisiu laukti ketvirtos knygos.

P.S. - bus ir filmas!

Anne Rice knyga "Mumija arba Ramzis Prakeiktasis" mane tiesiog išgąsdino. Ne, ne dėl pačio turinio, o pačiam knygyne, kai pamačiau kas šios knygos autorė. Anne Rice garsėja savo vampyrų kronikomis, kurios jau verčiamos ir į lietuvių kalbą, kaip visada pasiutusiai pavėluotai (yra ir pora filmų - Interviu su Vampyru; Vampyrų Karalienė). Taigi, stvėriau Ramzį ir ėmiausi skaityt.

Pati istorija nėra labai stipri, tačiau labai maloni dūšelėms, kurios svajoja apie nemirtingumą. Tai saugesnis nei vampyrizmo variantas. "Tai" turbiu omenyje TAI, kas leido ir Ramziui pamatyti mūsų laikus. O taip, šaunusis karvedys pakilo iš sarkofago ir vos ne mirtinai išgąsdino vieną kitą žmogelį. Tuomet pamažu regeneravosi ir vos neišvedė kelių moterėlių iš proto.

Na, kaip ir sakiau, istorija, žinantiems Anne Rice, gali pasirodyt silpnoka. O visgi ji gera, todėl duosiu 9/10 ir rekomenduosiu laisvalaikio pasiskaitymų mėgėjams.

Yra ir dar viena Eridane pasirodžiusi jos knyga - "Kastratai" (Cry to Heaven). Taip, manau suvokiat, kad dabar homofobai turėtų apeit šią knygą iš tolo. Visi kiti - prašom arčiau.
Gaila, kad Eridanas neapsiėmė Vampyrų Kronikų, turbūt šaunių knygų turėtumėm. Vietoj to, pasigriebė Obuolys... Na gerai, vertėjai jie gal ir geri, bet kas jiem su viršeliais, tai nžn. Aišku, Eridane ne kas geriau, bet turbūt visuomet linksiu prie Eridano...
Anyways, ši istorija irgi nėra pati geriausia. Pabaiga netgi kiek nuvilia, bet visa painiava ir maišalynė viduryj gan smagi. Perversijos čia nors vežimu vežk, tad nežinau, kaip aš čia pradėjau nuo knygų jaunimui, o užbaiginėju totaliu S rinkinuku... Istorija pasakoja apie kastratus, kaip jie buvo kuriami, ką jiems reiškė turėti balsą ir koks buvo jų gyvenimas. Nesigilinant, duosiu 7/10, o nuo rekomendacijų susilaikysiu tik todėl, kad jei čia skaito koks asmuo, kuris teigia esąs ne homofobas, o širdyj visgi toks yra - gausiu daug piktų laiškų, kuriuos baisiai jau tingiu trinti (net ir spamo prisikaupė keli šimtai... Na taip taip, tingiu aš tuos du mygtukus paspaust ir ką jūs man??)

Raganius

2010-09-25T10:31:00.000-07:00

A. Sapkowskio Raganiaus Saga pagarsėjo kaip bene stipriausias Dark Fantasy kurinys. O Vladimiro Vasiljevo "Raganius iš Didžiojo Kijevo" nudžiugino turbūt ne vieną sci-fi gerbėją, kuris mėgo raganių.

Tai tiesiog neįtikėtina istorija apie likimą, jo valdymą, nesuvaldymą, mirtį, gyvenimą, keistus mūsų pasirinkimus ir kovą. Ne, pagrindinis herojus čia nesistengia išgelbėti pasaulio. Jo geri darbai atliekami pakeliui, gelbstint tuos, kuriuos jis myli, net jei kartais dėl to tenka begalo daug aukoti ir padaryt blogus, klaidingus sprendimus. Jis nėra išmintingas tipelis, kuris žino ką daro ir ko nori. Jis nėra išvaizdus, nors moterys vis vien dėl jo dūsauja. Jis nėra riteris, tačiau dirba kardu geriau nei bet kas kitas toj baisioj žemėj. Jis - Raganius, nors kerų neišmano. Jis - atstovas gildijos, kuri jau stovi ant išnykimo ribos, praktiškai - reliktas to, kas pasaulyje buvo teisinga.

"Jeigu nori teisybės - samdyk Raganių"

Raganiai čia - profesionalūs monstrų galabytojai. Už saują aukso, sumedžios tą kapknisį, kur jus pakeliui namo sumaišė su dvėseliena, turbūt dėl per didelio kiekio alkoholio smarvės. Sklindančios nuo jūsų, ne nuo kapknisio... Už auksinį kitą, jis nusuks sprandą gaidiksliui ar skenduoliui. Jus terorizuoja basiliskai? Ir tuos jie sutvarkys ir turbūt pinigų į priekį neprašys.

Bet šiose knygose toli gražu nepasakojama vien apie monstrų galabytoją. Kaip ir minėjau, knygos labai... Sunku ir atpasakoti. Viskas vyksta absoliučiai ne taip kaip esame pratę, bet būtent taip, kaip turėtų. Per visas knygas tęsiasi įtemptas veiksmas, pilnas tiekos paslapčių ir įdomybių, kad iki pat knygų galo ne viską sužinosit ir suprasit. O kai baigsit skaityt, suprasit, kad vis vien ne į visus klausimus buvo atsakyta ir kad dabar visą likusį gyvenimą kankinsitės, mąstysit ir prisiminsit, negalėdami nurimt. Ir ne dėl to, kad autorius būtų pamiršęs kažką pasakyt. O dėl to, kad nenorėsit patikėt, jog jis pasakė jau viską, ką norėjo pasakyti.

10/10, didelės rekomendacijos ir džiugios žinios, kad yra žaidimas pagal šias knygas "The Witcher" vadinasi, o kitais metais, jų pradžioje, apie pavasarį, bus ir antras, dar geresnis, dar šaunesnis ir dar smagesnis.

Na, o kas dėl sci-fi Raganiaus, tai manau jei neesat labai priešiškas sci-fi - patiks. Nes Vasiljevas turi talentą rašyti tolimus tęsinius, Raganių tikrai nepagadino, stilius irgi išliko niūrus ir ne visada toks koks turėtų būti. Norėtūsi leptėlėt "Šaunuolis Vasia!"

10/10 ir rekomendacija.

Vampire Sebby

2010-09-22T14:56:00.000-07:00

Kuro49 jau čia!

787 naktis

2010-09-20T06:35:00.000-07:00

Iš 7 "Tūkstančio ir vienos nakties" tomo, 91psl, 787 naktis, Jono Strielkūno vertimas, 1996m.

"Pasaka apie Hasaną iš Basros":

Štai ta, kurios seilės už medų saldesnės,

O žvilgsnis už Indijos kardą aštresnis.

Lankstesnė jinai negu gluosnio šakelė,

Lyg žaibas jos šypsena širdį man skelia.

Aš rožei prilyginau skruostų jos grožį,

Nusigręžė ji: "Ar prilygsta man rožė?

Krūtis mano lygina jis su granais,

Matyt, jau visai nebeturi sarmatos.

Prisiekiu aš savo širdim ir grožybe,

Mylavimų rojum, vienatvės šaltybe, -

Jei šitaip jis lygins, atstumsiu jį mielą,

Rūstybės liepsna jam išdeginsiu sielą.

Juk rožės tik rožės - ne skruostai manieji,

Ir man neprilygsta gluosneliai lieknieji.

Jei šitokį grožį sode jis atranda,

Tai ko pas mane dieną naktį dar lenda?"

Dar dar ir dar

2010-09-18T07:29:00.000-07:00

Anonimas - Knyga be pavadinimo. Sunku spręsti, ar ne? Pirmieji lapai knygoje irgi maža ką pasako, turbūt nė nepagalvotumei, jog knyga - nuo tų pirmųjų puslapių - kupina įtampos, nemirtingųjų, mitų, legendų ir... Kulkų. O taip, veiksmo filmo gerbėjai - metas suklusti, ši knyga - kaip tik jums.
Viso būrio žmonių likimai susipynė ir atsidūrė ant plauko dėl vieno mažo akmenėlio. Turtų pilnas pasaulis, bet jiems visiems reikia to vieno. Kodėl? Nes tas akmenėlis tiesiogiai veikia mėnulį ir gali priversti jį amžinai dengti saulę... Na o kam gi tai paranku, a? Kas nemėgsta saulės ir gyvena naktimis?
Pagrindiniai šio pasakojimo herojai nieku gyvu neatrodo pagrindiniais, o šalutiniai, pasirodo beesą pačiu katarstrofų pagrindu. Labai šauni pabaiga, jei peršokus prie jos. Dar smagiau tai, kad knyga realiai pasinaudos jumis. Paskaitykit, pamatysit kaip.
Knyga įdomi savo atmosfera, tad duosiu 8/10 ir rekomenduosiu. Tiesa, nežinau ar jų dar yra prekyboje, bet užmeskit akį.

Elizabeth Kostovos "Istorikė" nėra pati geriausia istorija apie vampyrus ar patį Vladą, bet pati jo paieška tikrai labai įdomi. Ši knyga priminė man kaip labai mėgstu istoriją ir kaip norėčiau, kadanors gyvenime, išmėgint tą history-tourism dalykėlį, sekant pėdomis kažko didingo, kažko sumaišyto su mitu ir užkloto dulkėmis.
Knygoje seksime paskui Drakulya, ieškodami tikrosios jo laidojimo vietos. Viskas pateikta labai geru stiliumi, tad tikrai galima netyčia užsisvajoti.
Buvo čia keletas juokingų dalykų, tarkim - Vladas kolekcionavo knygas apie.. Save. Fikciją ir istoriją.
Dargi, paskaičius šią knygą kilo mintis - kodėl Vladą iš portreto, rudaakį vyriškį (bent taip atrodo, gal klystu), taip dažnai vaizduoja kaip "nenormaliai žalių akių"? Netgi raudonos būtų logiškiau, tad čia kažkaip keistai. Gal ir toliau lygina jį su Drakonu?
Anyways, knyga tikrai labai įdomi, nepaisant nieko. Duosiu 8/10, mat kai kurių kvailysčių negaliu atleisti. Rekomenduoju.

Alexander McCall Smith "Sapnų Angusas" ir akiratyje ir rankose atsidūrė kažkaip netikėtai. Tai labai įdomi istorija, tiksliau net kelios, remiantis Keltų Sapnų Dievo Anguso mitu. Kiekviena istorija slepia labai įdomių minčių, o papasakota irgi geru stiliumi, tad skaitosi lengvai.

Nebepamenu kuri istorija man patiko labiausia, bet paskaitę pamatysit, kaip labai užburia kiekviena iš jų. Tai tarsi ir šių laikų pasaulis, tačiau jame... Kažkas yra šalia mūsų, kažkas, su kuo bendraujame, arba ko nepastebime. Ar kada buvot tokiam paviršiniam sapne, kai lyg ir nemiegojot, bet įvyko kažkas, ką galėjot paaiškinti tik kaip sapną? Ši knyga papasakos kas ir kaip.

Taip, tad kaip čia dabar su reitingais... Turbūt 9/10 ir rekomendacija. Nepamirškit, kad tai istorijos/fikcijos būdu parašyta knyga, o ne sausas dalykas. Just in case, that is...

Po to kai Oscar Wilde "Doriano Grėjaus Portretas" pasirodė didžiuosuose ekranuose su tuo neįtikėtinu filmu, šią knygą perskaitė turbūt jau daugelis. Iki tol, savaime suprantama, maža kas ir kam rūpėjo. O aš štai, turiu seną leidimą, nesugadintą filmo plakatu viršeliui padaryti ir labai džiaugiuosi tuo, net jei šis nelabai atitinka knygą.
Istoriją turbūt žinote? Nuostabus jaunuolis Dorianas įtraukiamas į diskusiją, kuri gal buvo per sudėtinga jo jaunam protui, o gal, per stipri delikačiam mąstymui. Tuo tarpu, dailiningas tęsia savo darbą, nepaisydamas tos diskusijos.
Jei galėtumėte daryti ką norite, niekuomet nepasikeisdami, niekuomet neleisdami savo nuodėmėms išryškėti veide, niekuomet nesendami, argi nepasinaudotumėte tuo? Ar užrakintumėt savo sąžinę sandeliuke ir pagyventumėt be jos, ignoruodami inkštimą iš už storų durų?
Turbūt žaviausias dalykas šioje knygoje - pabaiga. Pripažystu, ne iš kart supratau kas įvyko ir tik, kai draugė pastūmėjo pamąstyti, kilo idėja... Duosiu beabejo 10/10, ypač dėl kai kurių asmeniškų priežasčių ir rekomenduosiu.

Simon Mawer knyga "Evangelija pagal Judą" tikrai nebuvo ta, kurią šiaip jau skaityčiau. Pastūmėjo paprasčiausias noras žinoti, ką tokio dar galėjo parašyti. Iš kart sakau, nuo rekomendacijų susilaikysiu, mat ši knyga toli gražu netinkama kiekvienam. Tikinčius ji gali išgąsdinti, netikintiems turbūt sukels neigiamų pojūčių, tarkim norą pasišaipyti, o kitiems tiesiog nebus įdomu.
Savęs nepriskirčiau nei vienai kategorijai, tad knyga man pasirodė įdomi. Ne viena iš gerų, bet tiesiog su gera idėja, gerai išrutuliota, pasinaudojant tinkamais šaltiniais. Nepasakosiu apie ką ji tiksliai, mat vieno žodžio pakaktų, kad knygą suspoilinčiau, tad tik pasakysiu - knyga iš tiesų kalba apie Judo rašytą evangeliją, kaip viskas vyko iš jo pozicijos. Ne, veiksmas vyksta ne biblijiniais laikais, tiesiog tą jo evangeliją netyčia randa mūsų laikais. Manau beveik kiekvienas pasielgtų taip pat, kaip pasielgė šios knygos herojus, kai tekstas buvo galutinai išverstas. Kitu atveju...
Duosiu 6/10, už gerą idėją, nuo rekomendacijų, kaip ir sakiau, susilaikysiu.

Che, žinot, Jokai Mor knyga "Juodoji kaukė" manęs vos nepribaigė savo staigiu, nelauktu posūkiu. Iki pat knygos galo akių atplėšt negalėjau, tad suskaičiau vos ne per vieną parą, o viskas dėl to, kad tikėjausi, jog viskas kažkaip susitvarkys. Iš dalies - susitvarkė, gal net geriau nei norėt galima.
Tad o istorija maždaug tokia - esama grėsmingo plėšiko/žudiko/kita, pravardžiuojamo Juodąja Kauke. Jis mitrus, greitas ir nesugaunamas, tad savaime suprantama - esti gyvas velnias. Jei to negana, tai jis dar ir paremtas tikra asmenybe, kažkada rimtai egzistavusia.
Tik iš pažiūros ši knyga sukasi apie jį, o ir sukasi, kai sukasi, tik dėl to, kad jis visur spėja ir visus įvelia. Man mieliau manyti, jog knyga buvo apie kitą herojų, tikrą herojų, o ne anti-hero-juodają-kaukę.
Veiksmas vyksta senais laikais, kai panaitės neturėjo daug laisvės rinktis - tekėt iš meilės ar dėl turtų. Viena tokia panaitė ir yra viena iš mūsų pagrindinių herojų ir jai gyvenimas laimės tikrai pašykštėjo. Bet paskaitę turbūt suprasit, jog tai vien jos kvailos galvos dėka, viskas taip negražiai susiklostė ir tebesiklosto. Rekomenduoju ir duodu stiprų 10/10.

Vienas lietuviškas perliukas jums - Edmundo Malūko "Karalienė Barbora". Istorinis romanas apie... Karalienę Barborą. Na, gerai, ne vien apie ją, o apie visus Radvilas ir lenkų aukštas galvas.
Mane asmeniškai labai erzino rašymo stilius. Tiesiog ėdėsi iki pat paskutinių lapų. O juk knyga prasidėjo gan įdomiai. Paskui ėmė darytis dar ir neįdomu, prie to - vėl tas rašymo stilius, nutraukiant kalbas, tęsiant jas kitoje eilutėje, terpiant pavienius žodžius, arrrh. Ne. Atrodytų, lyg autorius rašė ilgai ir nuobodžiai, o nesugalvojęs kaip čia toliau tęst, tiesiog paliko kaip yra ir perėjo prie kitko. Tada netyčia vėl gimė mintis, tad grįžo prie anos.
Kaip ir sakiau, istorija prasidėjo gan įdomiai. Vėliau - neįdomu. Tada - vėl įdomu. Pabaiga gal ir bus geriausia, mat ten jau tikra, gera fikcija, su visa atributika. Istorinius romanus aš tikrai labai mėgstu, bet IR VĖL - na kam reikėjo taip rašyti? Prisipažystu, kelis syk iš naujo pastraipą skaičiau, kad suvokt, kas čia per velniava pasakyt bandyta. Duosiu 5/10 iš geros valios ir... Susilaikysiu nuo rekomendacijų.

Guy de Maupassant knygos manęs nežavi, iš kart sakau. Toks... Net nežinau kas tai tiksliai, realizmas, šaltas, niūrus ir aciprašant, fatališkas - ne mano skoniui. O vieno gyvenimo istorija - savotiškai šiurpoka.
Per daug nesigilinant - Dostojevskis rašė kažką panašaus, bet Mopasanas turi kiek padoresnį stilių, t.y. - jo aplinka tokia pat ryški, kaip ir herojai. Sunku jau ir atgaminti, apie ką ši knyga buvo, tad drystu spėti, jog čia vėl dominavo moteris, užguita ir vis labiau po šluota spaudžiama vyro. Jei tik nemaišau istorijų, šioje atrodo pasakojama apie tai, kaip žmogus gali pasikeisti po vedybų, kai tu jam priklausai - priklausai su viskuo. Jei jam tavęs nebereikia, praktiškai lieki be nieko. O jei dar ir negali atgauti laisvės, net jei išsižadėtum visko, ką turėjai - kas belieka?... O taip, būtent tokių istorijų prisirankiojau to Maupassant'o

Mont Oriolis - ne išimtis. Tik čia merginos netgi nevedė. Jos tobulybė jo akyse nublanko taip pat staiga, kaip ir išdygo. Dėl ko gi?
Tarkim, tai jo kaltė.
Ši istorija ne tokia niūri, turi netgi sąlyginai gerą pabaigą. Manau jo knygos turėtų patikti žmonėms, kuriems patiko Jokai Mor "Juodoji Kaukė", mat tragedijos čia netrūksta, tik ji pateikta kiek kitaip.
Mont Oriolis - kurortas su mineraliniais vandenimis, o veiksmas knygoje - prilygsta kurortiniam romanui. Tik jau vaje vaje - ne tokiam smagiam ir užmirštamam.
Abiem knygom duosiu bendrą 5/10 ir apie rekomendacijas nutylėsiu. Paskaitykit, pamatysit patys. Nenorit - nereikia, bet prisiminkit, kad nežinot ką prarandat. Sakiau ir sakysiu - geriau pamatyti savom akim ir pasakyt, jog nebuvo verta, nei dešim syk išgirst tą patį.

Ir vėl - duoklė vaikams. Michail Scott "Alchemikas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio Paslaptys". Deja deja, skaičiau tik pirmąją dalį, nors jau yra dar bent dvi. Ir skaičiau jau labai seniai, bet tiksliai pamenu - nepatiko. O nepatiko, ne dėl to, kad būtų prasta, nes ji tikrai neprasta ir tikrai patiks daugumai jaunųjų. Man nepatiko tik dėl to, kad tuo metu nemėgau tų jaunimui skirtų "jaunatviškai" paraštų knygų, kuriuose naudojamas slengas ir pan.
Anyways, jums nesiūlau, bet jūsų atžaloms gal ir patiktų. Nevertinsiu, mat ne man tokį dalyką vertinti.

Auksinis dangus

2010-09-17T10:09:00.000-07:00

Absoliučiai jokių pakeitimų, jokio PhotoShop'o. O gyvai ir dar gražiau atrodė.

Eridano kampas

2010-09-17T09:59:00.000-07:00

Andre Norton knygos apie Raganų Pasaulį sužavėjo mane jau seniai. Tik skaičiau nuo vidurio, nuo Raganų Pasaulio voratinklio. Lietuviškai yra man rods... Trys šių serijų knygos.
"Raganų Pasaulis", "Raganų pasaulio voratinklis" ir "Trise prieš raganų pasaulį". Istorija pasakoja vos ne, aciprašant, apie ką mes visi turbūt slapčiom svajojam - apie vartus, kurie atsiveria specialiai jums ir nugabena jus į pasaulį, kuris idealiai atitinka jūsų gabumus... T.y., jei iš prigimties esat karžygys, turbūt pakliūsit į pasaulį, kuriame jūsų talento ypač reikės, jei esat kažkokių mistiškų gebėjimų turėtojas - turbūt pakliūsit į pasaulį, kuriame tapsite adaptu garsiausiam burtininkui ir taip toliau. Viskas čia taip ir prasideda, vėliau - išsirutulioja, o tada... O tada, t.y. trečioje knygose, laukia kai kas neįtikėtino, absoliuti paslaptis, kažkas pasakiškai naujo. Tad duodu 10/10 ir su rekomendacija klausiu - koks būtų jūsų pasaulis?...

Sakiau ir sakysiu - rusai - puikūs fantastai. Visagalio akis - ne išimtis.
Pradedant ją skaityti, gal per daug ir nesusižavėsit, bet kuo toliau, tuo darysis įdomiau ir įdomiau.
Kaip įsivaizduojat herojų? Kaip Songoką? Supermeną? Spiderman'ą? Ar įsivaizduojat ir save herojumi? Su šiuo klausimu ir pasiimkit paskaityt šią knygą, mat čia pateikiamos kelios "herojų" versijos ir labai įdomi struktūra/atranka - kas yra herojus, o kas nėra. Smagi pabaiga, tik baisiausiai gaila, kad pasibaigė, mat ten būta labai smagaus veikėjo - Maturanos (it's a boy!).
Vladimiro Vasiljevo knygų man vis po rankom pasitaiko, kol kas - jis vienas iš mano favoritų rusų-fantastų kolektyve. Taip pat, jis parašęs tolimą tesinį Raganiaus sagai (A. Sapkowski "Raganius"), t.y. "Raganius iš Didžiojo Kijevo", kuris tikrai nenuvils raganiaus fanų, nebent tie fanai labai jau priešiški sci-fi. Duodu 10/10 ir rekomenduoju.

James White knyga "Kosminė Ligoninė" talpina dar ir Alan E. Nourse "Per saulėtąją pusę", George R.R. Martin "Akmeninis miestas" ir Terry Dowling "Likvidatoriai" istorijas. Visos geros, paprastos ir įdomios. Man gal Likvidatoriai išliko labiausia, bet kosminė ligoninė irgi paliko šiokį tokį įspūdį. Kuo? Uroboru. Kas per velnias? Va paskaitykit ir sužinosit.
"Per saulėtąją pusę" istorija pasakoja bėgimą per merkurijų - saulėtąja jo puse. Netgi ne bėgimą, o pasakojimą žmogaus, kuris tai išbandė ir vos liko gyvas. Prajuokino pabaiga, tikrai šauni.
"Akmeninis miestas" tuo tarpu labiau primena fantasy kūrinį, nei sci-fi, neišbaigtas ir turi tą "neatskleista paslaptis apie kurią nieks nekalba, bet ji įdomi skaitytojui nežinia dėl ko" prieskonį. Net nepasakosiu - labai daug pasako pavadinimas. Istorija įdomi, bet kaip sakiau - neišbaigta.
"Likvidatoriai" - kur kas šaunesnis dalykėlis. Juokinga, su šlakeliu satyros, žiupsneliu sarkazmo ir juodojo humoro. Tarsi koks stambus, kosminis bėgimas nuo bulių per tas bėgynes. Gal kas žinot šios istorijos originalų pavadinimą?... Et, tiek tos, 6/10, nuo rekomendacijų susilaikysiu.

John E. Stith "Įsibrovelis" buvo pati pirma mano sci-fi knyga. Gal netgi pirma knyga kurią perskaičiau nuo pradžios iki galo ir kurios nieks neliepė perskaityti. Tiesiog likimo dovana, mat buvau dar visai vaikas ir sprendžiau kokią knygą pirkti - šią ar "Žemės paveldėtojus". Pastaroji knyga bent 5 kart prastesnė, tad tfu tfu - kaip pasisekė, kad pasiėmiau šią.
Istorija gal šiek tiek primena GITS. Elisa pažadinama sirenų, įspėjama apie pavojų. Iš pradžių, manydama jog tai tik eilinė treniruotė, ji per daug nekreipia dėmesio ir nesijaudina. Tačiau vėliau užverda tikras chaosas...
Kas įvyko - nepasakosiu. Bet to pasekmė buvo - dirbtinis kūnas. Beveik visas. Akys, kojos, raumenys ir kitka. Kur baigiasi moteris ir prasideda robotas? Ne, tai ne svarbiausias klausimas.
Kadangi ji talentinga moteris, ją po avarijos perkelia į kitą laivą, kur ji tampa, jei gerai pamenu, karininke ir apsiima vadovauti misijai į... Neatpažintą Skraidantį Objektą. Ateivių laivas?... Intriga čia ir tame ir dar kai kame. Kame? Ogi - jos komandoje kaltininkas avarijos, dėl kurios jai teko išgyventi tą sudėtingą operaciją... 10/10, rekomenduoju. Labai rekomenduoju.

John Brosnan "Padangių Lordų Žūtis" - tik viena knyga iš serijos. Tuo metu ji man patiko dėl keistų rasių. Dabar jau nebegaliu sakyti, jog ji įdomi, mat... Ji nėra įdomi. Keista, neeilinė, bet ne įdomi. Na, man bent jau.
Tai vienas iš tų kūrinių, kur po kažkokios apokalipsės gamta bando žmogų pašalinti nuo savęs kaip kokį parazitą. Pripažinkim, yra už ką. Yra ir kovotojų už laisvę, ir didžių miestų ir netgi Rojaus Miestas Šangri La. Keistos būtybės šen ir ten, vienos taikios, kitos - nė velnio. Bet žiauriausias padaras šioje žemėje vis vien išlieka žmogus...
Na, gerai, gal ir pasikarščiavau, knyga nebloga. Nėra geriausia ką galit pasiimt paskaityt, bet jei paskaitysit, tai tikrai neprarasit brangaus laiko. Tiesa, dargi aš skaičiau tik šią dalį, o ji tikrai nėra pirmoji, tad gal dar dėl to man ji nepaliko per didžiausio įspūdžio. Duosiu 7/10 ir turbūt visgi parekomenduosiu. Paskaitę - papasakokit įspūdžius, gal aš pražiopsojau ką nors svarbaus.

Ar matot kaip nusitrynusi ši Christopher Rowley knyga "Kovinė Forma"? Ar patikėsit, kad ji priklausė mano tėvams (jiems jau apie 50-us eina)? Aš irgi vos patikėjau.
Radau ją užkištą kažkur sandeliuke, tarp krūvos kitokių knygų. Labai džiaugiausi kai radau, mat vis dar dūsavau dėl to, kad baigėsi "Įsibrovėlis", tad norėjosi ko nors užsimiršimui. O čia štai, koks aukso grynuolis. Ir tikrai grynuolis, mat istorija - puiki sci-fi, pilna įtampos, siaubų, klaikių būtybių, ateivių ir... neišvengemybės. Daug herojų, bet jie neblogai charakterizuoti, tad nesimaišys vienas su kitu. Pačios "Formos" gal kiek ir painiojasi, bet ne tiek, kad visai ten ką nors sumaišytų.
Duosiu 9/10 ir rekomenduosiu tokios labiau siaubo sci-fi gerbėjams. Nusivilti neturėtumėt.

Chris Bunch parašė nemaža knygų, tikrai žinau, kad skaičiau daugiau nei šias porą, bet niekaip nebegaliu prisiminti. Anyways, Rojaus Medžioklė ir Dievybės šešėlis į mano nagus pakliuvo akcijos metu, kai jas abi atidavė už vienos kainą. Tuo metu, kaip ir dabar, prieš perkant knygą man absoliučiai nerūpėjo jos turinys, svarbiausia - knyga, o gera ji ar prasta - pasakysiu kai perskaitysiu.

Šios knygos geros nebuvo, bet laiką prastumt tinkamos. Pasakojimas vyksta pusiau iš autoriaus/pasakotojo, pusiau iš herojaus pozicijos.

O herojus tai čia lyg kok Agentas 007, ieškomas, medžiojamas, t.t. Dargi - plastinės chirurgijos pajaunintas veidas sunkina atpažinimą. O jei dar ir to maža, tai jame tūno ateivis... Skamba kažkaip nei šiaip nei taip? Na, bet tai bene įdomiausia šios knygos dalis. Mat tas ateivis - vienintelis savo rūšies atstovas, išlikęs tik to vyruko dėka. Jiedu lyg ir susidraugavo, bet kai esi medžiojamas, draugai įgauna tokią... Mirtingumo savybę. Na, žinot kaip būna.

Nebeatsimenu kuri pirma, kuri antra, tad iš kart prie reitingo. Manau... Duosiu kokius... 6/10. Gal net ir rekomenduosiu, nes neblogos buvo, tikrai.

Kai ieškojau dar vienos knygos paskaityti, staiga out of blue priėjo motina nešina Alan Cole&Chris Bunch (aha!) knyga "Stenas". Rekomendavo neskaitovė ją todėl, kad vaikinas ant viršelio pasirodė simpatiškas. O dar sako "nespręsk apie knygą iš viršelio"...

Labai smagi knyga, su šiek tiek įtampos, labai daug nuotykių ir labai staigių vingių. Stenas, kadangi dar jaunas vaikinukas, pridaro tokių kvailysčių, kad ne vienas skaitantis šyptelės prisiminęs ką nors iš savo darbelių. Smagiausia turbūt buvo, kai jis į armiją pateko... Ten buvo toks super-smagus tipas Lancota ir pora jo parankinių, Karuters ir... Ir kažkoks ten.

Sakyt drysčiau - knyga primena anime. Nutinka kai kas, kas sukrečia jaunuolio pasaulį, todėl jis tampa savotišku kovotoju, prieš visuomenę, taisykles, normas, valdžią, taip toliau ir toliau. Be viso to, dar ir pavojingas, pagarsėjęs ir beabejo - ieškomas. Patiks daugeliui, garantuoju, rekomenduoju ir duodu 10/10 be kalbų.

Tolkieno kampelis

2010-09-17T08:33:00.000-07:00

Dar turiu kampelį Tolkieno knygoms, t.y. TOLKIENO, o ne Tolkieno Mokinių serijai iš Eridano, nors tos irgi labai geros fantasy knygos, tikrai, paskaitykit, manau nenusivilsit. Taigi, o jei apie Tolkien, tai...

Mylimiausia knyga man turbūt liks The Silmarillion. Dabar jau yra ir vertimas, bet man ją, dar lietuvos vėjais net nekvepiančią, parekomendavo miela draugė, tad susigundžiau ir Baltų Lankų Knygyno dėka, kurie tiesa, dabar lupikauja juodai, tad neberekomenduoju, parsishipinau ją iš tolių marių. Čia tarsi ir pradžių pradžia - pasaulio sukūrimas, dievai, avatarai, pirmasis blogis, Morgotas, elfai, tamsos elfai. Maeglinas... Khem. Yra ir tokia šiokia truputėlį vampyriška istorija, o ir šiaip visos labai nuostabios. Parašyta sunkia sena anglų kalba, tad šviežiems anglistams nepatariu, geriau vertimą imkit, nors po Hurino vaikų, nepasitikiu aš lietuvos vertėjais...
Rekomenduoju, 10/10, bet tai galioja tik originalui, apie lietuvišką atsiliepimų neturiu.

Hobitą, ten ir atgal - kažkodėl visi man kaip susitarę peikdavo. Nesuprantu kodėl, mat šioji irgi viena iš mano mėgiamiausių. Čia - Bilbo istorija, Golumo pasikeitimas, Žiedo radimas, t.t. Yra labai šauni istorija apie nykštukus ir drakoną su lobiu, nebepamenu ko, bet juokiausi, kai skaičiau.

Kadangi ši knyga plonesnė už bet kurią kitą ir yra Žiedų Valdovo priešistorė - mielai ją rekomenduoju ir duodu 10/10. Turbūt ne visiems patiks, bet man patiko, tad čia taip nuo savęs.

Tolkieno "Hurino Vaikai" trumpa istorija yra ir Silmarilione, tačiau štai - išplėtota versija pasiekė ir mus. Tai tikrai labai gera istorija, o knyga labai gražiai iliustruota, na bet vertimas tai gėdytis verčia. Vertėjas garantuotai neskaitęs Žiedų Valdovo knygų, nežino nei kokios kai kurių herojų lytys, nei kaip buvo išversti jų vardai ar vietovės. Jei to sugebėsit nepaisyt, istorija patiks. Man patiko. Bet prieš tai vis vien paskaitykit Silmarilijoną, ten nors trumpiau, bet jau žinosit VISKĄ ir galėsit būti ramūs. Tada Hurino Vaikus, tada gal dar ką, tada Hobitą, tada Žiedų valdovą, tada... nebežinau.

Duokit knygai šansą už iliustracijas. 5/10, iš geros valios ir ne už istoriją, bet asmeniškai vertėjui.

Dabar apsižiūrėjau - kažkur praganiau vieną trilogijos Žiedų Valdovas knygą... Tai jau nebe pirmas kartas, negi reikės trečią pirkt? Ei, gal kas pasiskolinot ir negrąžinat naudodamiesi tuo, kad aš pamiršau jog paskolinau?...

Anyways, tai jau vos ne mitu tapusi istorija, tad čia nėr ir ko gilintis. Knygos savaime suprantamos - geresnės už filmą, o tai tiesiog neįtikėtina, mat filmai tikrai fantastiški. Kas man arčiausia širdies, tai, kad čia nėra Haldiro mirties! Man tas elfas mylimiausias, taip taip, už Legolasą jį mėgau labiau. Dar mėgau Maegliną, bet jis buvo pusiau-elfas (pusiau-tamsos-elfas - jei leidžiantis į detales), o pasirodė tik Hurino vaikų istorijoje, tad...

Keista rasti tiek daug įtampos fantasy knygose. Paprastai tiesiog žinai, jog viskas bus tvarkoj, kad čia tuoj bus rastas ginklas, o jei ne, tai bus rastas kitas. O čia - nė velnio! Ginklą reikia sunaikinti, būrys išsklaidomas, ten mūšis, ten mūšis, šen dar vienas, čia orda, čia armija, ten monstrai. Kelis kartus panūdau mest skaityt, bet visgi įveikiau viską. Tolkienas tikrai buvo neeilinė asmenybė. Tai turbūt vienintelė knyga kuri turi tokia pilną ir visiškai išbaigtą pabaigą, tuo pačiu paliekančią vietos ir tolimesniems tęsiniams, bet idealiai viską užbaigianti, jei jų kartais nebūtų. Belieka žavėtis tiek autoriumi, tiek knygomis. 10/10, rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė

Three Rings for the Elven-kings under the sky,

Seven for the Dwarf-lords in their halls of stone,
Nine for Mortal Men doomed to die,
One for the Dark Lord on his dark throne
In the Land of Mordor where the Shadows lie.
One Ring to rule them all, One Ring to find them,
One Ring to bring them all and in the darkness bind them
In the Land of Mordor where the Shadows lie.

Vash Genocido daina

2010-09-16T07:13:00.000-07:00

Trilogijos

2010-09-16T05:14:00.000-07:00

Pripažinkit faktą - trilogijos yra ir gėris ir blogis viename. Gėris - mat tai kaip viena labai stora knyga, taigi - ilga istorija. Blogis - mat tai TIK trys knygos ir galų gale jos vis vien pasibaigs, o dėl to, kad buvo ilgos, tik dar labiau bus gaila jas užverst ir padėt.
Vienas iš tokių prakeiksmų buvo Noros Roberts "Rato Trilogija", su pirmąja knyga "Moriganos Kryžius", antrąja "Dievų vartais" ir trečiąja "Tylos slėniu". Sakyčiau - gera ir paprasta vampyriška istorija, pilna magijos, nuotykių ir likimo posūkių. Neišvengiamai įsikiša ir dievai, mat kariauja juk demonai.
Mėgstu kartais juokais paminėti, kad šios knygos vaizduoja tris pagrindinius moterų idealus (vyrus), todėl jei vyrukai nebūtų tingūs ir nezystų kaip labai nemėgsta romanų ir pagaliau paskaitytų - jų rankose atsidurtų ultimate-weapon.
Per daug į šias knygas nesigilinsiu. Esmė maždaug tokia - Lilita, poros tūkstantmečių senumo vampyrė rado būdą kaip įgauti dar didesnę galią. Visa bėda, jog prieš tūkstantmetį ji sutiko dvynius - Hoitą ir Kianą (ki-aną) Makenas, kilmingus vyrukus. Vienas jų - puikus karvedys išmanantis kovos meną, kitas - galingas burtininkas, išmanantis magijos meną. Suvilioti jai pavyksta tik vieną, tačiau tame ir klaida. Silpnesnioji grandis, kaip jai tuomet atrodė, turėjo Šarvus iš Išdidumo, todėl, kai šioji jį pametė gavus ko norėjus, sukurė praktiškai visų vampyrų priešą. Ne, netgi du, mat jo brolis beabejo irgi negalėjo atleisti tokios skriaudos. Taigi, vienas nemirtingas, kitas mirtingas - kaip jie susitiko po tūkstančio metų? Va nuo čia ir prasideda komiškos įdomybės. Čia sočiai ir juokų, keistenybių, netikėtumų ir labai įdomių minčių. Rekomenduoju ir duodu 10/10. Tik jau nebežinau, kur jų ir besurasti. Prieš metus ar dvejus maximose gulėjo po 20LT viena, dabar beabejo jau nebėra. Pasidairykit, gal kur užsimetusios liko.

Jonathan Stroud pirmas dvi Bartimėjaus Trilogijos dalis gavau 20-o savo gimtadienio progra. Trilogija susideda iš "Samarkando Amuleto", "Golemo Akies" ir "Ptolemajaus Vartų". Tai tikrai neeilinė fantasy, pranokusi Harį Poterį ir Alchemiką (Burtininką/Kerėtoją, na, kažkokios ten dar knygiūkštės). Knygos prikaustys nuo pirmųjų sakinių, mat juose pasakotojas - džinas Bartimėjus - aštrialiežuvis kokių reta. Nepaisant to, jog karts nuo karto pasitaiko tikrai gan baisių situacijų, bet sarkazmo, ironijos ir šiaip juokelių bei komiškų situacijų čia tiek daug, jog dar ilgai prisiminsit tą džiną ir apsidžiaugsit, kai pasakysiu, jog rašoma jo priešistorė turėtų pasirodyt kitais metais. Na, gal ne lietuvoje, bet angliškai skaityt turbūt sugebat?
Ar kada pagalvojot kokią galią gali suteikti žmogui vardas? Ir į kokių pavojų įstumti? Po šių knygų turbūt panūsit nebepristatinėti savo tikruoju vardu. Čia tikrai labai šauniai panaudoti tikri faktai, tikri tose vietovese garsūs mitai (t.y. jie čia paaiškinami kiek kitaip, mat jie čia - kažkada būta realybė). Puikiai išnaudotos galimybės ir dar puikiau išvengta nuspėjamų posukių. Duodu 10/10 ir rekomenduoju. Tiks ir vyresnei auditorijai, ir jaunesnei, jei tik nelabai jaunai (sakyčiau post-HarryPotter amžiaus žmonėms).
Alexander Dumo "Grafą Montekristą" turbūt žinot visi, tai per daug ir nesigilinsiu. Pasakysiu tiek - taip, knygos storos, taip - pilna filmų. Bet TAIP - perskaitysit ir nepajausit, kada spėjot perskaityti, o tada juoksitės kokie nevykę visi tie filmai.
Tai viena iš geriausių kadanors parašytų istorijų (ar geriausias tikros istorijos panaudojimas, jums rinktis). Nei vienas skaitęs nesiryžtų pasakyti kitaip, o neskaičiusieji - prarado daugiau nei suvokia.
Įsivaizduokit, kad vieną dieną, kai pagaliau atrodo susitvarkėt savo gyvenimą ir jis ritasi labai puikia vaga, kai iki vestuvių vos ne dienas belieka skaičiuoti, o mylimoji - jūsų svajonių mergina, kai yra geras ar bent neblogas darbas ir iš pažiūros - geri draugai - viskas staiga ima slysti iš po kojų tokiu neįtikėtinu greičiu, kad nė suvokti nebesuspėjat, kaip galėjot atsidurti taip žemai, vos ne gyvas palaidotas. Kur rasti jėgų gyventi toliau? Kur rasti jėgų, nesusidrąskyti dėl tokios neteisybės, dėl tokio melo ir žmonių purvo?
Ir ką jūs darytumėt, jei tokioje situacijoje, staiga visų jus nuskriaudusiųjų gyvenimai atsidurtų jūsų rankose?...
Tai tikrai neįtikėtina istorija. Įkvėps gyventi, jei gyvenimu nusivylėt. Duodu 10/10 ir REKOMENDUOJU. O po to dar galit ir anime Gankutsuou pažiūrėt.
Laukite ir Tikėkitės...

Trigun: Vash's ass

2010-09-15T14:41:00.000-07:00

Pažiūrinėju kartais vieną kitą anime, vieną kitą filmą. Dabar baiginėju Trigun žiūrėt. Paprastas ir geras anime, tiesą pasakius. Daug visokių juokelių ir keistenybių. Sci-fi tipo anime, shooteris beveik. Nepasakosiu kas ir apie ką, ne mano sritis, bet pažiūrėt patariu.

Knygų kampelis in asian

2010-09-15T14:07:00.000-07:00

Mano meilė knygoms šiek tiek viršyja proto ribas. Tad jas susiskirstau taip įvairiai... Na, tarkim - linija vampyrams, jei lieka vietos, prie jų eina gotikiniai kūriniai, virš jų - fantasy trilogijos, serijos fantasy knygų (Tolkienas, Rowling, Sroudas), šalia - viena lentyna asian-type knygoms. T.y. knygoms kurios orientuojasi į tolimųjų rytų kultūrą. Pvz.:

Romualdas Lankauskas - Tokio Cikados. Maža knygelė, nuostabiai iliustruota ir nuostabiai papasakota - tarsi mažytis kelionės dienoraštis, rašytas ten ir tada, nuo to, kaip pasisekė nuvykti į japoniją ir kaip sunkiai pavyko iš jos parvykti. Tikrai sužavi. Tiems kurie Japonijos dar nemyli, po šios knygutės - pamilsit. Nors, nebežinau kur jų gauti, mat šią knygelę radau tarp nurašytų bibliotekoje, tad priglaudžiau. Ir labai džiaugiuos. Tiesa, tai man priminė vaikystėje skaitytas Rožės Pasakas (irgi asian-fairy-tales), įdomu kur ta knygelė besiranda...

Anyways, 10/10, be trūkumų. Puiki, trumpa ir nuostabi knygelė.

Almos Alexander knyga "Džin-šei paslaptys" į mano rankas pakliuvo pačiu laiku. Tuomet jau mokėjau vertinti knygas už jų storį. Kuo storesnė - tuo ilgesnė, kuo ilgesnė - tuo daugiau ir ilgiau tęsis herojų kelionė. Ir visgi, gale vis vien pritrūko. Bet man visada trūksta. Turbūt tik Tolkienas sugebėjo pilnai užpildyt indą skirtą jo herojams. Nors... apie elfus visuomet mielai dar paskaityčiau. Bet kur aš čia?
Dzin-šei paslaptys rutuliojasi pasaulyje, panašiame į senovės kiniją. Tai tiesiog nuostabi vieta, su tokia įdomia, sluoksniuota visuomene, alchemija, magija, burtais, intrigomis ir ryšiu, stipresniu už seserų. Dzin-šei sesuo - daugiau nei kraujo sesuo. Dzin-šei vardu prašymas svarbesnis, nei sava gyvybė. Dzin-šei - paslaptis, jėga ir beveik prakeiksmas. Tai stipriausias galimas ryšys ir saitas. Bet kas tai - suprasit tik perskaitę.
Kadangi knyga storoka, turi ji nemaža ir veikėjų. Net keletą labai šaunių jaunų merginų. Visas jas seksime per jų gyvenimą. O, kokie tie gyvenimai painūs, kas kart, kai atrodytų jog viskas jau aišku - kas nors ima ir pasisuka kokia nors kita linkme. Buvo ir baisių nutikimų, ir juokingų, įtampos netrūko, o kur dar žmogiškos klaidos? 10/10, rekomenduoju, labai.

Na, Geišos išpažintį tai turbūt jau visi žinot, per daug ir nesigilinsiu. Man asmeniškai nei filmas nei knyga pernelyg nepatiko, bet skųstis irgi nėra kuo.
Originalus pavadinimas teigia "Geišos memuarai", kas tikrai labiau atitikų ir pasakojimo stilių ir tai, kas papasakota. O istorija tokia... Labai japoniška. Jei kas mėgstat japonų filmus pažiūrėt, tai čia labai jaučiasi tas prieskonis, mat minimos tokios detalės, kokios maža kam kitam ir berūpėtų.
Kaip žinia, istorija pasakoja apie jauną merginą, atsidūrusią geišų apsuptyje. Pradžioje - kaip vergė, vėliau - kaip geidžiamiausias perlas. Kas aukštai kyla, tas žemai leidžiasi, tad čia ne išimtis. Karas, amerkiečiai, t.t. Gal esmė ir ne tame buvo, bet skaičiau jau PO filmo, tad nelabai ir susitelkiu. Retai kada sugebu įsitaukti į knygą, jei filmą jau mačiau, tai tikrai labai erzina. Bet - rekomenduoju. Duočiau gal... 7/10, mat buvo dalykų, kurių tiesiog nesinorėjo "matyti". Ir pats knygos formatas man ne prie širdies, net nežinau kuo, bet taip nutinka. Paskaitykit, jums gal labiau patiks.

Shoko Tendo knyga "Jakudzos Mėnulis - Gangsterio dukters atsiminimai" - šiurpi ir deja tikra istorija. Knyga nedidelė, perskaitytumėt per dieną ar dvi.
Istorija tikrai... neeilinė. Labai norėčiau ją parekomenduoti vienai panelei, bet deja pamečiau kontaktus, tad gal pati, būdama tikra japonofile, susiras knygą, net jei skaityti nemėgsta.

Anyways, istorija prasideda nuo vaikystės, kaip ir kas buvo gerai. Ir kaip staiga viskas gali imti griūti, ne tiek dėl aplinkos, kiek dėl paties savęs, dėl kvailo pasidavimo įtakai kitų žmonių, jų nuomonei, spaudimui. Kiek daug žmogus turi iškęsti, kad pasiektų dugną ir kiek daug reikia pastangų, kad neliktum ant to dugno gulėti, o vietoje to, atsispirtum ir vėl imtum kilti. Čia beje pasakoja ir apie tą garsų darbą japonijoje "hostesess", tad jei kas svajojot - pirma paskaitykit, o tada toliau svajokit.

Jakudzos mėnulis - lyg moters rašyta japoniška "Fight Club" (Kovos klubas) versija. 10/10, rekomenduoju.

O kadangi pastebėjau, jog kitas asian-books sudėjau randomu su kitais aprašymais, parašysiu čia dar ir apie lietuviškai Obuolio taip kvailai išleistų mangų (reikėjo imtis popular grands pradžiai ir užsitikrint skaitytojus, o ne pradėt nuo visokių persikių, kurios gal jums ir pigiai atsiėjo, bet buvo skirtos vaikams, kai lietuvos vaikai preferina spalvotus simpsonų komiksus ir pan. Reikėjo, kaip su Hellsing ar Vampire Hunter D - orientuotis į Senesnę auditoriją, mat tik toji įvertins MANGĄ, o ne KOMIKSĄ, bet... anyways)

Lietuviškai mangos geros tik kelios, tad ir skaičiau tik keletą, šiaip daugiau laiko leidžiu OneManga ar kituose, kur manga verčiama į anglų kalbą. Galiu lietuvaičius pagirt tik tuo, kad sugebėjo padaryt tikrai šaunų vertimą. Kas galėjo patikėti?
Taigi, pradėgim nuo Vampyrų medžiotojo D. Jų bus daug, jei bus iš viso. Obuolys kažką ten kalbėjo, kad daugiau nebeleis, o tik Hellsing pabaigs, bet kitur skaičiau, kad išleis tęsinius, kai išparduos pirmas dalis, tad dabar Baltų Lankų Knygyne kiek mačiau - akcija. Vampire Hunter D tik po 5lt. Pasiėmiau dar po porą egzempliorių, bus kam nors dovanų.
Tikrai neprasta manga, įdomus piešimo stilius, keistoka istorija. Yra ir pora anime-filmų, kurie tikrai įdomūs, o Bloodlust (antroji dalis) dar ir gražiai labai nupiešta.
D - dampyras. Nebepamenu, kas tai per padaras, pusiau žmogus, pusiau vampyras lyg ir. Panašu, kad jo tėtušis buvo pats Drakula - Kilmingasis (grynas vampyras, in other words). Ir štai dabar jo sūnelis bastosi po pasaulį, kapoja netikelius ir gina žmoniją. Skamba banaliai, bet skaitant tikrai įdomu. Juoba, kad perskaityt mangai užtenka valandėlės prie arbatos.

Taro kortų kavinė - bijau, kad šioji tęsinio nebesulauks, nors paliko gale intrigą, kuri turbūt jau ne vieną mėgėją nuvarė į Interneto Platybes skaityt angliško patiekimo. Tai šauni ir paprasta manga - visokiausi padarai ateina pas būrėją, į jos jaukią kavinę, tiek pasipasakoti, tiek paklausyti, ką ji išpranašaus. Kiekviena istorija atsiremia į kokią nors kortą, o piešimo stilius tiesiog fantastiškas, primena Alichino mangą.
Čia man gal labiausia piešimas ir patiko. Be to, minimas Tsepešas... aha, intriguoja? Tai eikit paskaityt, jei nusipirksit dar egzempliorių, gal priartinsit mus prie tęsinio. O jei kas nežinot (gėda!) kas toks tas Tsepešas, tai Tsepešų pavardė žinoma savo trimis Drakono Sūnumis - Mircea, Vladu III ir Radu Gražiuoju. Vladą mes daugiau pažystame Drakulos vardu. Spėkit kuris ten minimas? He, nujaučiu, kad neatspėjot!

Na ir pabaigai - Hellsing. Kai pamačiau šią mangą lietuviškai, pamečiau žandikaulį. Vėliau susiradau ir nuėjau ieškoti, kur čia radus pirkti.Va čia ir pagirsiu vertimą - kadangi ši manga orientuota būtent suaugusiųjų auditorijai (nors ir tų dviejų vaikam neduočiau, ypač vampire hunterio), buvo galima tikėtis, jog gausim suvarytą versiją, perėjusią USA (JAV) standartus. Nė velnio. Esam Europiečiais ir mums nė motais kas gali tą mangą paimt ir paskaityt!
Iš lietuviškų mangų, ši turbūt geriausia be kalbų. Nepasakysiu dabar ar jau yra ketvirta, bet jei ne, tai tikėkimės jog greit bus. Tęsinius jai leidžia, mat ją perka, todėl ir sakiau - reikėjo orientuotis į būtent tokią auditoriją. Sunku įsivaizduoti, kas tą jų Persikę skaitys...

That's all, folks! For now...

Dar knygų

2010-09-15T04:30:00.000-07:00

Marilyn Manson biografija "The long hard road out of hell" papuolė man į rankas visiškai netyčia. Nusipirkau ją už 2 svarus vienoj muzikos "reliktų" parduotuvėj Mardene, ten beje galima įsgyt ir senų vinilinių plokštelių, plakatų, kasečių, senų "kietų" gitarų ir pan.
Mansoną mėgau jau nuo vaikystės, balažin kodėl, mat pasiutusiai bijojaus jo, kaip tuo metu atrodė, šiurpios išvaizdos. Tačiau ši knyga įkvėpė ir pagarbą šiam vyriškiui. Tai iš ties neeilinė asmenybė, ne eilinis "rokeris", ne eilinė žvaigždė. Smagu, kai vaikystės idealai išlieka nesumenkę. Siūlyčiau ir jums paskaityt, tik nežinau kur ją ir begauti ir ar iš vis yra lietuvių kalba. Anyways - 10/10 už stilių, iliustracijas, atvirumą, stiprybę, naują požiūrį, pastangas, keistumą, paprastumą ir taip toliau ir toliau ir toliau. O, dar ir už juokelius, bei tikrai auksines mintis. Kas galėjo pagalvoti?...

Franco Bauerio "Mirties vardas - Berija" - eilinis istorinis romaniūkštis su savais netikslumais, savom nesąmonėm ir savom nuobodybėm. Mėgstu istoriją, tiek labai, kad ketinu stoti ją studijuoti, bet ši knyga tikrai labai nuvylė. Nuobodi nuo pirmų puslapių iki paskutinių ir net sunku suvokti kodėl. Juk istorijos kampas, kurį pasirinko autorius turi tiek potencialo, jog parašyti gerą istoriją, gal trumpesnę, ne taip ištemptą atrodytų tikrai ne taip ir sunku. Vietoje to, autorius paprasčiausia grubiai šaipėsi iš savo herojų, voliojo juos su purvais ir kaip įmanydamas žemino, mažai ką ir bepapasakodamas. Negana to, pripynė antgamtinių būtybių, kurios susidėdamos su tokiais, anot autoriaus, šlykščiais ir menkais padarais ir pačios liko pažemintos.
Knyga be to dar ir storoka, o joje beradau vos kelias geras mintis, kurių nieks nepasivargino išplėtot, o galėjo. Deja deja. Skaityti net nesiūlau ir duodu tik 4/10. Nors Berija vertas kiekvieno ten esančio žodžio, bet skaitytojas nenusipelnė tokio laiko atiminėjimo. Nebent jau esat pasišventę istorikai, bet tuomet tiesa, turbūt erzins netikslumai arba idealūs tikri nutikimai, kurių nepanaudojo, gal per apsižiūrėjimą, gal per talento stoką. Gal ir ne man teisti...

Mathias Malzieu knyga "Mechaninė Širdis" palieka lengvą ir tokį beveik Burtonišką įspūdį. Tai lengvai skaitoma istorija, beje, ne vaikams, ar bent jau aš tikrai sudvejočiau prieš pirkdama ją vaikams, nepaisant to, jog Maximose šios knygos gulėjo prie knygų vaikams. Istorija dar ir trumpa, su Steampunk prieskoniais, cirku, pavojinga meile, klajokliškomis smulkmenomis ir keista žmogaus prigimtimi. Norint prastumti dienos laiką, šios knygelės užteks - pats tas. Ir dienos neiššvaistysit, ir pamąstyt vėliau apie ką turėsit.
Kadangi skaičiau ją jau senokai, nebepamenu ar radau ar ne ten kokių auksinių citatėlių, bet minčių pakako. O dar gi, prieš skaitant siūlau pasiklausyti šio autoriaus albumo, kuriame jis "išdainavo" knygą. Nepaisant ar suprasite kalbą ar ne, skaitydami rasit sąsajas, ir praktiškai "girdėsit" teminę muziką. Kiek žinau, yra ir bent jau vienas klipas. Gal ir daugiau, nebetikrinau. O jums siūlau paskaityt ir duodu 8/10 už paprastumą ir steampunk-fantasy. Retas, bet malonus derinukas.

Francois Villon Poezijos rinkinys į rankas pakliuvo kaip gimtadienio dovana. Paprastai poezijos aš nevertinu, nežinau nė kodėl, gal jau spėjau ja pasisotinti, gal neradau pakankamai mėgiamo ar gero stiliaus. Bet ši suėjo gerai ir lengvai, mat netrūko humoro, kartais tamsoko, kartais pereinančio į sarkazmą. Dargi, eilės čia parašytos ir originalo kalba ir vietoje išverstos, tad praturtinti prancūzų kalbos žinias šioje knygoje tikrai galima. Tikrai siūlau ir rekomenduoju, ypač jei mėgstat gerą ir smagią poeziją, kuri nežudo sentimentais ir aliuzijų gausa. Dėl krūvos paaiškinimų duosiu tik 7/10, nes tiesiog nemėgstu, kai dešim syk vienam puslapyj priverčia verst knygos galą ir skaityt ką tas ar anas dalykas reiškė, ypač jei iš viso to būtų buvę galima sudėt ištisą paaiškinimų knygelę.
Ačiū už puikią dovaną! Ir nors sakei, jog ši tavo dovana - nuobodžiausia - man ji patiko ne mažiau nei bet kuri kita.

Mohano Rakešo knyga "Tamsūs Uždari Kambariai" mano rankose atsidūrė dėl smagios akcijos bibliotekoje - ten, nurašytas knygas sukrauna į lentyną nuošaliai ir kiekvienas norintis, gali pasiimti jas (ar keletą iš jų). Kadangi turių baisią silpnybę knygom, nepaisant kokios jos, apie ką jos ir kokios jos būklės, prisirankiojau iš ten daug grožinės literatūros. Ši knyga - viena iš jų.
Istorija nėra pati geriausia. Menininkas-poetas-žurnalistas įsipynęs į savo paties širdies ir sielos problemas tampa tikru ligoniu. Jo draugai praktiškai seka jo pėdomis. Kartais tikrai norėtūsi griebt knygą, papurtyt ją ir herojui joje riktelėt - nejau visai iš poro išėjai?! Bet kol taip nepadariau, pasakoju toliau.
Veiksmas rutuliojasi Indijoje, nebepamenu kokiais laikais, tačiau ne per tolimiausiais, tikrai. Maždaug tais, kai Amerika visiems atrodė kaip stebūklų ir svajonių šalis. Knygą siūlau tik skaitytojams iš idėjos - idėja čia puikiai papildys jūsiškę. Gal dar tiks ieškantiems ko nors gyvenimo praturtinimui, mat istorija šiek tiek panaši į Jokai Mor "Juodają Kaukę". Panašumas labai menkas, įspėju. O duodu 8/10, mat pasiutusiai smulkus raštas apsunkino skaitymą, o istorija nebuvo tiek įdomi, kad leistų apie pulspaių kiekį pamiršti.

Franco Namoros knyga "Slapčiomis" pas mane atsidūrė..... Nebepamenu kaip. Bet istorija labai puiki, trumpa ir labai neprastai išrutuliota, išnaudojant visus įmanomus keliukus ir šunkelius.
Istorija pasakoja apie menininką, talentingą ir garsų, tačiau pasiklydūsį savo moralėje ir sieloje. Kyla patys natūraliausi klausimai, kuriuos jis ir gvildena, sėdėdamas valandėlei ar dviem nuomojamam kambaryje, kuriame turėtų susitikti su meiluže. Kas yra toji moralė? Ką galima pavadinti meile? Kas svarbiau - atsidavimas gal būt amžiams ar aistra, gal būt laikina? Ir ar tikrai jo menas atspindi jo vidinę būseną? Ko tuomet jis vertas?
Tai puiki nedidelė knygelė su viena gera istorija, gausi prisiminimų ir beveik užuodžiamo molio kvapo. Tiks ji toli gražu ne visiems, tad nei siūlau, nei nesiūlau. Bet duodu 8/10. Būtų gerai prisiminti iš kur gi aš ją gavau... Nežinau, ar fotografijoje matosi, tačiau teko nemenkai aplipdyti lipnia juostele, kad išsilaikytų vienam gabale kol baigsiu skaityti. Bet tai nėra nei pirma nei paskutinė knyga, kurią priglaudžiau tokios būklės.

J. Otčenašek knyga "Romeo, Džiuljeta ir tamsa" toli gražu nebuvo verta tiek puslapių, nepaisant to, kad knyga visai mažytė ir plonytė. Istorija jau nuvalkiota, prieš ir po.
Čekų arijas paslepia žydaitę, mat ją įsimylėjo. Šitaip įtraukia į pavojų ir save ir tėvus. Čia ir rutuliojasi visas nuvalkiotasis veiksmas. Jis sėlina pas ją, nešdamas pusę savo prie tėvų stalo gautų kąsnių jai. Sėlina pas ją nepaisaydamas komendanto valandos, nepaisydamas pavojaus. Jo aplinkos žmonės beabejo įtaria kas ir kaip, tačiau neišsiduoda ir patys - geriau apsimesti, kad nieko nežinai, taip užtrauksi mažiau pavojaus ir sau ir jam. Beabejo, ne visi tokios nuomonės.
O čia jau prasideda mažiau nuvalkiota istorijos dalis. Kai atžygiuoja kariai ir ima krėsti pažymėtus namus ir butus, kuriuose gali rasti žydų, mergina supranta, kad pavojus iškilo ir jai - kažkas žino ir tas kažkas įtrauks į pavojų jos mylimąjį. Todėl vietoje to, kad lauktų ateinančių budelių, ji išeina jų pasitikti. Čia prasideda trumpas, bet labai įtemptas momentas, kurio dėl labai aiškių priežasčių - nepasakosiu. Nerekomenduosiu ir neužgindinėsiu, patys spręskit. 5/10 - mano nuomone, nei daugiau nei mažiau.

Emos Kulaėnaitės knyga "Pora savaičių" nebuvo ta, kurią šiaip jau imčiau skaityti. Todėl iki šiol nesuprantu, kaip čia taip išėjo, kad perskaičiau.
Knyga pasakoja apie miesto žmones, šeimą, laimingą ir mylinčią tokį gyvenimą. Jis - profesorius, protingas ir išprusęs žmogus. Ir štai vieną dieną, kolegos suorganizuoja jam išvyką į kaimą. Tik porai savaičių. Beabejo, žmona to atsisako ir vyras lieka atostogauti pats sau. Nieks neprieštarauja, nors jam ten nepatinka nuo pačių pirmų dienų. Kelis syk, net buvo pasiryžęs pėsčiomis pareiti namo. Juk naktį sienose stuksena kirvarpos, dieną nėra ko veikti ar skaityti, ar kur nusimaudyti. Kiekvieno miestiečio košmaras?
Laikas bėga, tad laukiant žmonos vyrui belieka pamėginti prastumti laiką. Jis susipažysta su vietiniais keliais kaimo gyventojais ir supranta, kaip labai čia jiems reikia visokiausios pagalbos. Tad greit imasi smulkių darbų - stogų dengimo, tvorų statymo. Gal daugiau dėl tos senučiukės pas kurią apsistojo, nei dėl kurių kitų, bet koks gi galų gale skirtumas? Ir štai atvyksta jo žmona, pasiruošusi pasiimti savo mėšlu išsikvėpinusį vyriškį namo, nuprausti šiltame muiliname vandenyje, pamaitinti geru maistu ir ištraukioti pašinus iš rankų....
9/10, nei mažiau, nei daugiau. Gera, keista ir kiek pamišusi istorija lengvam pasiskaitymui. Tik lengvam.

Na ir pabaigai, duoklė vaikams. Irmgardos Koin knyga "Mergaitė su kuria draudžiama draugauti". Kiek žinau, yra ir naujesnis leidimas, bet aš šitą radau Kalvarijų turguje už 1lt, tad negalėjau nenusipirkti.
Nors sakiau "duoklė vaikams", labai siūlau ją paskaity jų tėvams. Bus daug paprasčiau suprasti savo jaunuosius ir mažuosius, patikėkit. O dar prisiminsit ir kokie patys buvot vaikystėj, tad bus daug ir gardaus juoko. Vaikams ją duot galėsit jau po to.
Knygelės pasakotojos vardo nežinome, tačiau aišku jau iš pavadinimo - tai padykus mergaitė, su kuria turbūt norėtūsi uždraust savo vaikams draugauti. Taip taip, dėl įtakos, išmonių, fantazijos ir viso kito. Kokių tik eibių čia nenutinka ir kaip rimtai viskas paaiškinta. Autorė tikrai turi nuostabų talentą, tad rekomenduoju tėvams, o tada ir vaikams. 10/10

Iš, turbūt, neturėjimo ką geriau veikti?

2010-09-04T08:39:00.000-07:00

Aplankė Draugelis

2010-09-03T03:46:00.000-07:00

Štai toks drugelis "draugelis" aplankė šiandien. Ir langą atidariau, ir pabeldžiau, o jis sau vis vien sėdėjo ir sparnais vasnojo. Tik vėliau nuskrido, nepastebėjau kada.

Tas baltas tinklelis - už lango esantis tinklelis nuo uodų, vasarą labai gelbėjo, o rudeniop saugo nuo vorų.

Harry Potter and the Deathly Hallows Trailer Official HD

2010-08-26T10:16:00.000-07:00

Sookie Stackhouse knygos

2010-08-05T07:18:00.000-07:00

Sookie Stackhouse knygas perskaičiau jau senokai. Tiksliau 9 iš jų, mat kitų tuo tarpu UK knygyne "Waterstone" neradau. Bet knygynas labai geras, daug visko, visi paslaugūs, daug visko...

Taigi, prasidėjo viskas nuo mikštais viršeliais padabintos lietuviškos knygelės. Ne, prasidėjo nuo True Blood serialo... O tada jau knygelės. Vasaros pradžioje išvažiavau į Angliją ir grįžau po beveik mėnesio, su 9 knygomis + dar krūvele kitų.

Esmę turbūt visi žinot - Sookie Stackhouse - vampyrų numylėtinė telepatė, kurios visi nori, kurios visiems reikia, todėl visi nori ją nužudyti, kad tik negautų kas nors kitas. Keli vampyrai ją myli, keli shapeshifteriai irgi, visi nori ją apsaugoti ir... visi vėlgi nori ją nužudyti. IR VISGI! Knygos tikrai įdomios, ypač jei skaitai originalo kalba, mat tuomet lengviau skaitosi. Man asmeniškai tikrai labai patiko, bet už tad nusivyliau labai serialu. Pirmi du sezonai neprasti, bet trečias... Na, po knygų - ir jums prastas turbūt atrodys.

Sudėsiu viršelius, ne iš eilės, bet rekomenduoju ir duodu 9/10 dėl šiokių tokių pablevyzgojimų. Autorė Charlaine Harris, kiekviena knyga pavadinime turi žodį "Dead"

Jeigu reikia knygų iš eilės, tai šios devynios eina taip:

Dead Until Dark

Living Dead in Dallas

Club Dead

Dead to the World

Dead as a Doornail

Definitely Dead

All Together Dead

From Dead to Worse

Dead and Gone

First day they come and catch everyone

2010-07-25T14:18:00.001-07:00

Second day they beat us, and eat some for meat..

Third day the men are all gnawed on again..

Fourth day we wait and fear for our fate..

Fifth day they return and its another girl's turn..

Sixth day her screams we hear in our dreams..

Seventh day she grew as in her mouth they spew..

Eighth day we hated as she is violated..

Ninth day she grins and devours her kin..

Now she does feast, as she's become the beast.

-Dragon Age: Origins

DAO ir taip toliau

2010-07-22T08:53:00.000-07:00

Jei kas dar nežinot, tai Kuroshitsuji manga galit paskaityt čia, nes iš OneManga išėmė. Jau yra 47 chp ir pagaliau VĖL viskas ritasi geryn.
Na o kaip jums Kuroshitsuji II? Yra ir Sebastianas ir Ciel plius dar vienas butleris ir masteris. Pastarasis tiesiog siaubingas.
Anyways, vasara pusiau produktyvi. Tris savaitėles padirbėjau UK, labai džiaugiuosi tuo fantastišku laiku kurį ten praleidau ir nuoširdžiai gailiuosi, kad išvykau. Parsivežiau krūvą knygų, kaip jau žinot, jei tik nepamiršau paminėt ir tiesą pasakius jau beveik visas perskaičiau. Laukia geriausia (tikiuosi) -Vlad: The last confession. Taip taip, kas daugiau man rūpi? Istorija, Tsepešai, knygos...
Įsigyjau ir taro kortas, prie progos, taip sakant. Įdomus dalykėlis. Kol kas dėjau jas gal tik... penkis ar šešis kartus, tad negaliu tiksliai pasakyti, kiek teisybės jos rodo, bet "pasakoja" tikrai labai išsamiai, nors... Gan painiai, mat niekad negali žinot kas tas asmuo, kurį tau rodo, ar kokia ta nesėkmė, kurios galima išvengti. Žinot gi kaip būna.
Šiuo metu įsigudrinau pažaisti Dragon Age: Origins. Žaidimas vertas vardo ir vertinimų. Labai puikus, gerai išdirbtas, gražiai sulipdytas, įdomiai papasakotas. Siūlau, rekomenduoju, 10/10 vertinu.
Aišku, kol aš smagiai leidžiu laiką prie šito žaidimo, eilėj guli dar turbūt penki... Ir tona filmų/serialų/anime... Pustonė mangų ir knygų... Tsk, spėsiu. Optimist to core.
O, kaip aš čia! Karštis. Svarbiausia tema. Gyvi, bet išgeibę, ar ne? Aha, mačiau tokių, mačiau. Paskrudino neblogai čia mus, ant viršaus pilstelėjo lietaus su žaibais griausmais, tada patroškino dar syk. Nesiskundžiu, gyvent visgi galima, jei tik nesuplėšai mylimiausių vasarinių batų, mat visi kiti tiesiog... Ne tokie. Ir jei turi padoriai atrodančią kepurę, pridengt apyjuodžius plaukus. Ir jei nesugalvoji, kad visą dieną leisdamas šaltyj arba gerdamas šaltus gėrimus - išgyvensi viską lengviau.
Eh, bet kaip visgi gerai būtų turėt tokią lovą kaip Mick St. John...
'k, primetu kelis screenshot ir nešdinuos, kol dar ko nesumąsčiau.

Senos neseniai perskaitytos II

2010-07-13T06:08:00.000-07:00

Anne Rice knygą "Blackwood Farm" turbūt buvo pirmoji mano angliškai (originalo kalba) perskaityta knyga. Storiu ji prilygo bent dviem knygom, bet patikėkit, buvo taip įdomu, kad net pritrūko.
Gavau ją dovanų, skaitydavau gal daugiausia naktimis, dienomis daugiau mokykloje, jei tik būdavo laiko. Knyga nuostabi, kitaip ir nepasakysi. Pagrindinis veikėjas, Tarquin Blackwood nuo pirmųjų lapų tapo tikru idealu. Kaip ir kūrėja/s Petronia. Knyga it labai didelis, bet meistriškai padarytas kamėjas...
Pasakojama iš pirmojo asmens pozicijos, Quinn (Tarquin). Pradedant nuo to, kaip jis ieškojo Lestato pagalbos (tikiuosi bent šį garsų vampyrą žinot...) ir tęsiant, per visą jo gyvenimą, nuo pirmųjų prisiminimų, iki paskutinių, kurie ir privertė jį rizikuoti ieškant Lestato. Mat, iškilo gan rimta bėda. Quinn nuo vaikystės matė vaiduoklius ir dvasias. Viena specifinė visuomet buvo prie jo. Atrodė kaip jis, augo drauge ir mokės drauge, gal tik ne taip sėkmingai. Deja savininkiškumo jausmo neišvengia net mirusieji... Kaip manot, kokio masto grėsmė gali kilti, kai dvasia atranda savyj tokių pat vampyriškų sugebėjimų, kaip gyvasis jo atvaizdas?
Beabejo tik 10/10, neturiu jokių priekaištų. Tikiuosi tik, kad jums teks ilgai ilgai laukti, kol visas Anne's knygas išvers į lietuvių kalbą. Ir aš mat turiu tą savininkiškumo jausmą...

Anne Rice knyga "Blood Canticle" - Blackwood Farm tęsinys. Tik šį kart pasakojama iš Lestato pozicijos. Jo pastebėjimai ir veiksmai PO. Tikra atgaiva gauti dar vieną knygą su Quinn, kai pabaigi praeitą. Deja jo čia buvo mažoka, mat prasidėjo dar kita istorija, į kurią vis giliau klimpo pats Lestatas.
Šią knygą įsigijau Baltų Lankų knygyno pagalba. Originalo kalba, kaip ir praeita. Deja gavau ją kiek apdrožtu kampu, kas šiek tiek supykdė. Kai pamėginau įsigyti ir kitas knygas per tą patį BLK, jie man pareiškė, kad tokiu dalyku net neužsiima ir neužsiėmė. Įdomu, ar ne? Po poros sav parašiau vėl ir gavau savo knygas. Turiu sąrašą kaip jas skaityti, turiu pirkimo čekį, bet neberandu knygų. Taip man nutinka nebe pirmą kartą. Matot kaip negerai, kai knygas krauni stirtomis? Kas nors gali sugalvoti, kad jos senos, perskaitytos ir nereikalingos, tada būt paslaugūs ir išvežti jas į kaimą, iš kurio jas kas nors gali mielai priglausti. O tada pastebėti, kad parašytos nežinoma kalba ir panaudoti židiniui kurti. O taip. Iškeikiau jau visus dėl to, bet visi prisiekinėja nematę mano knygų, nelietę ir nejudinę. Bet jei jau taip, tai kur jos?!
Grįžtant prie knygos, ši irgi nenusileido įdomumu. Tik trūko to žavaus žavaus vampyro Quinn ir maišės po kojom jo mylimoji Mona (ne, ne Liza). Tad duosiu 8/10. Vis vien buvo įdomu...

Romualdo Drakšos "Raganiaus karas" man į rankas pateko visai netyčia. Sumaišiau ją su girdėtu "Raganiaus" pavadinimu.
Ar žiūrėjot Dragon Ball (Z/GT)? Patiko? Tada patiktų ir šita knyga. Nors, gal net ir tuo atveju, nesusižavėtumėt. Siaubingai erzinantis veiksmas tiesiog veda iš proto. Viskas vyksta per gerai, per lengvai, per paprastai, per idealiai, per tobulai. Ir dar - Lietuvoj. Paraleliuose pasauliuose. Su angelais ir demonais. Su požėminiais pasauliais, kuriuose yra tokios galios, kad vien ten ilgiau pabuvęs, išeini žvėriškai sustiprėjęs. Žodžiu, lietuviškasis SonGokas, naujas priešas, stiprėt, treniruotis, bla bla, ir vėl jis vienintelis ir nepakartojamas kariūnas didžiūnas. Džiaugiausi kai baigiau knygą, o taip būna retai. Atleiskit ponas Drakša, bet šitas jūsų blynas - persaldytas.
3/10 iš geros valios.
Beje, kiek žinau jau yra ir antra dalis. Paprastai nepalieku "serijų" neužbaigtų. Šią paliksiu.

Dorothy L. Sayers turbūt visiems žinoma savo detektyvais. "Kieno Lavonas" (Whose Body?) man buvo pirmas iš jos kūrinių. Netobulas, mat nuspėjamas, bet įdomus paskaityti. Kaip ir kiekvienam geram detektyve, šiame irgi yra liokajus (norisi sakyti Butleris, Valterio ir Sebastiano nuopelnai), be kurio panašu, nebūtų apsieita.
Įsivaizduokit, nubundat ryte, einat sau ramiai į dušą, o ten vyriškis guli. Nuogas, su pensne. Susišukavęs, susitvarkęs. Ir negyvas. Reputacija žlugus, jei tik kas nors nepadės išsiaiškinti, kas iš tiesų tą vyruką nudėjo. Ir kokio galo jį įgrūdo jūsų vonion? Ir iš vis, kas jis toks? Ponas atrodo prašmatnus, pasidabinęs, pomaduotas ir kvepiantis tiek, kiek lavonas gali kvepėti. Bet nieks jo nepasigędo. Iš niekur nedingo aristokratas?
Šauni istorija pasiskaitymui laisvalaikiu, tiktų prigult prie Šerloko knygų, mat tos irgi nėra nenuspėjamos. Nors Agatai neprilygsta, bet savitą stilių vis vien turi ir mano simpatijas nusipelnė. 7/10, dėl menko įsimenamumo, nuspėjamumo ir keletos detalių, kurias ir jūs pastebėsit, jei tik paskaitysit.

Rablės "Gargantiua ir Pantagriuelis" priklauso satyros klasikai, tad nežinoti turbūt neįmanoma. Šią knygą taip visai netyčia nupirko Tėvas, tam pačiam Kalvarijų turguje, už vos 2LT. Jau kitą dieną ten vežė ir mane, džiaugdamasis, kad padarė tokį gerą darbą ir nupirko man tokį gerą daiktą. Grįždamas gal džiaugėsi mažiau, mat teko parnešti namo didžiulį maišą knygų. Apsilankykit tam turgui, ten tikrai gerų dalykų rast galima, ne vien knygų mėgėjams.
Taigi, grįžtant prie knygos. Smulkus biblijinis šriftas, tankiai prirašytos pageltusio popieriaus eilutės, daugybė lotyniškų posakių dėl kurių tenka verstis knygos galą arba mokytis lotynų kalbos ir storis prilygstantis Blackwood Farm. O visgi verta skaityt.
Šioje knygoje visos Milžino knygos, vien dėl to ji tokia stora, bibliotekose turbūt rasit plonesnes versijas. Nors gal ir klystu, niekad neieškojau jos bibliotekoje.
Labai linksma knyga, su tiek smagių idėjų pamąstymui, ir tiek įžūlių eilučių citavimui, kad kelis syk juokiaus vos ne iki ašarų. Ir kelis syk prajuokinau žmones, kuriems tą puikią satyrą ryžaus pakartoti. 9/10, vien dėl to, kad įsivažiuot buvo labai sunku ir dėl nepastovių dalykų, pvz. Pantagruelio ūgio.

Mirko Pašeko knyga "Perlų žvejai" (lobcy zhemciuga) mano naguose atsidūrė iš to paties turgaus. Tik ši deja tikrai neįdomi. Pasakojimas apie perlų žvejus-vergus, kuriems tekdavo nardyti į mėlynas gelmes iki mirties arba kol galėdavo išsipirkti, kas tikrai buvo menka kvailių viltis.
Vadovaujantis personalas apgaudinėjo perlų žvejus, neatiduodavo jų teisėto uždarbio, tad tie gyveno pusbadžiu ir kartais ryždavosi vogti perlus, paslėpti juos ir pamėginti parduoti. Deja, prietaringi ir neišprusę vyrukai buvo per kvaili, kad patys sugebėtų apgauti suktus darbdavius.
Galiausia buvo įvykdytos baisios reformos, kurios baigėsi... Siaubingai.
4/10, siužetas prastas, aprašymai prasti, istorija prasta. Trumpa, lyg parašyta probėgom, dėl tų poros žadėtų skatikų už knygą. Nedažnai taip sakau, bet skaityti gal net ir neverta, bet jei paskaitysit, tai gal ir nesigailėsit. Ką žinosi - ant kupros nenešiosi. Arba, kaip aš mėgstu sakyti - visuomet reikia pasikliauti tik savo nuomone, t.y. pažiūrėti/paskaityti pačiam, o tada jau spręsti. Taip suteikiau šansą net Twilight'ui. Dabar neįrodysit man, kad ten geros istorijos... Savom akim mačiau, kad priešingai.

Niekaip negaliu prisiminti kada perskaičiau Nuotykinių Užsienio Raštojų Kūrinius "Drasiųjų Keliai" (vieną iš knygų). Pamenu tik tiek, kad trys pateiktos istorijos buvo neblogos. Vėliau ieškojau daugiau šios serijos knygų, bet deja neradau.
Pirmos dvi istorijos, "Paskutinis Avakumo Zachovo Nuotykis", parašytos Andrėjaus Guliaškio, pasakojo apie detektyvą ir virusą. Virusas, super-pavojingas, dingo ir jam teko našta išsiaiškinti kur ir kaip. Laikrodis netiksi, bet kas ten žino? Daug pavojų tyko aplink, o detektyvas nebe pirmos jaunystės, tad kelis syk atrodė jog padėtis - be išeities.
Trečiosioji istorija buvo daug daug įdomesnė. Polio Aleksandro ir Moriso Rolando "Pamatyti Londoną ir Numirti".
Jiedu buvo laimingai vedę. Ji - ideali žmona, kurią jis be proto mylėjo. Bet štai vieną dieną, ji ėmė ir išvažiavo, susirgo motina. Praėjo diena. Dvi. Ir štai laiškas - Jūsų žmona-pagrobta.
Pagrobėjai nesitikėjo, kad vyriškis ne apie išpirką mąstys, o apie tai, kaip surasti žmoną. Dargi, pats vyriškis nesitikėjo to, ką pamatę ją radęs... Gyvenimas gali būti pasiutusiai neteisingas. 8/10, rekomenduoju.

Senos neseniai perskaitytos

2010-07-11T07:21:00.000-07:00

Šiandien apsiėmiau nušluostyti dulkes nuo dalies knygų lentynose. Dalies, nes jų turiu tikrai nemažą galybę, tad tik dalis guli lentynose, kitos, krūvomis, tiesiogia šio žodžio prasme, sukrautos sandeliuke. Bevalant pažiūrėjau Julie and Julia ir kilo tokia mintis - kodėl neaprašius, pamažu, tos rašliavos kurią perskaičiau?
Gaminimui aistros neturiu, nebent gaminu tik sau, o vienintelis dalykas kurį tikrai nuoširdžiai myliu paprastai būna įrištas rašalu kvepiančiu viršeliu...
Pirma papasakosiu apie keletą seniausiai skaitytų, arba seniausio formato knygų, t.y. senų leidimų, kuriuos pirkau turguose po 2-3LT (lobių rast galima, jei tik ieškai, Kalvarijų turgus - jūsų draugas).

Isaac Asimov knyga "Net patys Dievai" (The Gods Themselves) pasakoja labai įdomią trijų dalių istoriją apie tai, ko neišnarpliotų net patys Dievai. Neįtikėtini likimo vingiai aprėpia ne tik mūsų planetą ir mūsų laikus, bet ir ateitį, Mėnulį, svetimas galaktikas. Kai perskaičiau šią knygą, užverčiau ir dar bent porą valandų sėdėjau. Mąsčiau apie tai, kas ten įvyko, kaip labai viskas nustebino, kaip neįtikėtinai šauniai autorius viską paaiškino. Taip, tai mokslinė fantastika, tačiau nemėgstantiems sci-fi vis vien pasiūlyčiau bent probėgom perskaityt. Į pabaigą vis gerėja ir gerėja.
Amžinojo variklio paieškos ten ne tokios bergždžios, kaip čia. Kas nutinka, kai žmogui nebereikia dirbti tam, kad išgyventų, kai pinigai nebetenka vertės, nes viskas čia pat ir dėl nieko nebereikia stengtis? Kai gali gyventi vien tik sau, savo malonumui? O jei kitam visatos gale yra tokių, kurie net sunkiai dirbdami negali gauti jokios energijos nekeldami pavojaus kažkam kitam? Tarkim tiems, kurie turi tos energijos sočiai ir nesuka sau galvos dėl absoliučiai nieko? Rami sąžinė prieš niekuo dėtus asmenis, ar rami sąžinė prieš išgelbėtą savo tautą?
Paskaitykit, rekomenduoju. Puiki knyga, drąsiai duodu 10/10

Guy de Maupassant turbūt visiems žinomas savo gyvenimiškomis dramomis. "Orla ir Kitos Novelės" (Le Horla. Contes du jour et de la nuit) susideda iš 14 trumpų istorijų, iš kurių pati pirma, Orla, labai primeną Bramo Stoukerio "Dracula". Visos istorijos savaip įdomios, dar įdomiau tada, kai tarsi ir supranti, kad kai kurios - labai aiškiai susijusios, lyg viena kitos tęsinys, nepaisant to, kad tarp jų buvo visai kitokio pobūdžio pasakojimai. Kai perskaičiau šią knygą, dar ilgai negalėjau atsekti ką ir kur skaičiau, mat galvoje išliko istorijos, bet ne jų seka, pavadinimai. Taip nutinka daugiausia tada, kai pasakojimas įtraukia tiek, kad aplinkinis pasaulis tiesiog išnyksta. Ir visgi, negalėčiau teigti, kad buvo idealiai įdomu.
Istorijose susitiksim su keisto pobūdžio vampyre, labai smagiomis damomis, fantastiškais proto polėkiais, regėjimais ir pan. Maupassant'o gerbėjams tikrai būtina perskaityti. Tiems kurie nemėgsta jo kūrybos - šiai knygai reikia suteikti šansą, nes ji... Kitokia. Nors juntamas Maupassant'o stilius, čia jis kažkoks silpnesnis, lyg autorius, iš dramatiškos kasdienybės būtų buvęs ištrauktas į fantastišką, mistišką ir gal net labai pavojingą pasaulį. Knyga gera, bet daugiau 7/10 neduosiu. Ir vienas balas iš septynių - už nuostabų medžiaginį viršelį, kuris deja labai renka dulkes, bet už tai atrodo puikiai.

Michail Bulgakov knygos "Meistras ir Margarita" turbūt nė nereikia pristatinėti. Mažų mažiausiai - žinote pavadinimą, kas nors jau pasakojo apie ką, matėt serialą, o gal ir patys skaitėt bent jau ištrauką. Tai neįtikėtinai įdomi knyga, pilna vingrybių ir žavių velnių ir raganų. Viskas pateikta tokiu geru stiliumi, jog turbūt patiktų kiekvienam.
Istorija jums turbūt žinoma, o jei ne, tuomet būtina pasidomėti, tad daug nepasakosiu. Esmė maždaug tokia - kaip ten viskas buvo su tuo Poncijaus Pilotu? Ar taip jau labai jis dėl viso ko kaltas? Atsakyti į šį klausimą, lyg matęs viziją, lyg susapnavęs imasi vyriškis, rašytojas. Kiekvienas lapas liejas lyg iš sielos, kažką žadina, kažką kelia iš gelmių. Ir beabejo, verčia kažką pamiršti.
Margaritai čia tenka didis vaidmuo, kad visą tą chaosą numaldytų, kitaip gali įvykti rimta katastrofa. O visa tai iš šalies stebi kitas asmuo...
Visas būrys velnių pasitiks jus vos atsiversit šitą knygą. Jei esat religingas - nėr ko bijot, jie ten ne tokie grubūs ir bjaurūs kaip šiais laikais filmuose rodo. Netgi atvirkščiai, tai gudrūs ir protingi vyrukai, ne itin išvaizdūs išoriškai (mat viduje slypi jų tikroji forma), bet begalo pasišventę savo šeiminimui. Na, bent tiek, kiek nesikerta su jų pačių... Morale. O taip, būtent taip. Beabejo 10/10, be jokių kalbų. Tiems kuriems nesiskaitys pradžioje - pakentėkit, į pabaigą viskas ims rutuliotis greičiau, su pagreičiu, dėl kurio paskui bus liūdna padėt knygą į lentyną.

Nikolaj Frobenius knygą "Laturo Katalogas" (Latours Katalog) gavau dovanų, mat tuo metu ieškojau daugiau de Sado kūrinių, kurių mūsų mažo miestelio maža biblioteka tikrai stokoja. Taip idealiai pataikytų dovanų gaunu tik iš vieno žmogaus.
Laturas, bjaurios išvaizdos vaikinas kuris nejaučia skausmo. Tad beabejo de Sadas, Sadizmo simbolis, tampa šios knygos dalimi, nebe autoriumi, o veikėju.
Ką daryti žmogui, kuris nejaučia skausmo, bet be galo nori jį pajusti? Kaip beproto sunku nesuvokti kas ir kaip vien dėl to, kad nejauti jokio fizinio skausmo, kuris indikuotų kokį nors sutrikimą, ar ką nors panašaus. Bet ar tikrai jokio skausmo? Ar nėra jokių būdų?...
Tai šiurpi, bet savaip graži istorija, turinti de Sado šarmo ir tų laikų dvasios dvelksmo. Ieškantiems ko nors kitokio, ko nors stipresnio, ji tikrai patiks. Užteks sočiai ir intrigos, ir detektyvo, ir romantikos, ir šiurpaus požiūrio į skausmą ir smegenis, kurie išdavikiškai neduoda jo signalų. 9/10, mat užtenka dienos visą perskaityti.

Jude Deveraux "Legenda" (Legend) buvo pirmasis mano perskaitytas romanas. Iki tos teskaitydavau sci-fi tipo knygas, o čia, sumiše fantasy ir buitinio romano žanrai. O gal net Romance tipo, dabar tiksliai nebepasakysiu. Po šios knygos dar ilgai svajojau atsidurt ir aš tokioj vietoj, kurioje atsivertų erdvės vartai į kokį nors senovinį miestelį, kaip Legenda (tai - miesto pavadinimas).
Keidi Long tebuvo paprasta virėja, užguita ir apgaudinėjama, taip šauniai ir suktai, kad nė nepajuto, kol nepatyrė savu kailiu. Vieną dieną aistra gaminti ją atvedė iki sendaikčių krautuvės, kurioje įsigijo seną dežę miltams laikyti. Tik joje rado ne miltų likučius, ar pelių skeletukus... Joje rado kai ką kitą, kai ką, kas labai pakeitė jos gyvenimą, jos ir visų aplinkinių.
Visą savo gyvenimą Keidi sapnavo Arabijos Princą (čia perdedu, bet panašu, panašu). Jis, prisidengęs veido apačią vis kviesdavo ją eiti kartu. Bet ji niekaip negalėjo jo pasiekti. Beieškodama sapnų princo, ji užsidirbo keistuolės vardą, mat žurnaluose užpaišydavo vyriškiams pusę veido, kad liktų tik akys.
Tai labai įdomi ir paprasta knyga, su tiesiog siaubingais posūkiais. 9/10 ir nė trupučiu ne mažiau. Vieną atėmiau, mat pabaiga ne pati geriausia. Kažko trūko.

Seiichi Morimura "Mirties Konteineriai" į mano rankas papuolė dar prieš Lietuvą užplūstant japonofilijos bangai. Bet jau tada domėjaus Tolimųjų Rytų kultūra, jau vien dėl Anime per vokiškus televijos kanalus. Knyga puiki, nėr ir ko sakyti. Paremta tikrais faktais, laikotarpyje po Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimo atominėmis bombomis. Šviežiai po.
Tai detektyvas, į kurį įterpta tikrų faktų. Kuo giliau į istoriją, tuo baisiau darosi. Kyla noras šūktelt į knygą - ką jūs darot?! Deja. Tikrai gera knyga.
Vaikinukas, kurio vardo nebepamenu, bando surasti savo vaikystės draugę ir mylimąją. Seka jos pėdsakais, tolyn ir tolyn, su vis didėjančia baime, mat kiekvienas pėdsakas, kiekviena istorija apie ją palieka vis mažiau vilčių ją rasti gyvą.
Gera knyga. Geras detektyvas. Seiichi Morimūra - savo darbo meistas. 8/10, dėl kartais per painaus siužeto ir krūvos smulkmenų.

Agata Kristi žinoma kiekvienam detektyvų mylėtojui. Turbūt daugelis žino ir jos knygą "Dešimt negriukų" (Ten Little Nig*ers). Apie šią knygą nieko daug nepasakosiu, tik pasakysiu - sala, dešimt žmonių ir genealus planas, paremtas vaikiška skaičiuote. 10/10

Negriukų dešimt sykį pietavo sau linksmi,
Paspringo vienas gurkšniu, ir liko devyni.
Devynetas negriukų nuvargę užusnūdo,
Ryte draugai nustebo, kad vienas neprabudo.
Į Devoną išvyko negriukai aštuoni,
Paliko vienas ten, sugrįžo septyni.
Kieme kapojo malkas negriukai septyni,
Pataikė vienas sau - beliko jų šeši.
Prie avilio sau žaidė geri draugai visi,
Vienam įgėlė širšė, ir liko jų penki.
Negriukų penketukas viens kitą ėmė teisti,
Surado vieną kaltą - tuščiai tas bandė melsti.
Nubėgo jūron plaukiot - kuris kurį pavys?
Užsižiopsojo vienas, ir liko jų tik trys.
Žvėryne atsidūrė maži negriukai trys,
Tačiau prarado draugą, sudraskė jį lokys.
Mažiukai du negriukai atokaitoj užsnūdo,
Sukaitęs kelia draugą, bet tas jau neprabunda.
Palikęs vienui vienas negriukas net sutriko.
Nuėjo, pasikorė, ir nieko nebeliko.

2010-05-24T06:35:00.000-07:00

Kokia žiauri teisybė.

Motivational - SebaCiel by ~kyuuketsuki13shinka on deviant ART

BTW! Ar matėt treilą jau Kuroshitsuji II? Ne? Tjo, aš irgi nesidomėjau, bet yra
kas pasidomi. Va, pažiūrėkit ir jūs. Ne Sebbis, bet... vis vien intriguoja. O gerb Toboso Yana tikrai pražudys ne vieną fan-soul...

Tiem, kas dabar nežino kur rast Kuroshitsuji manga, kurios jau yra 45chps (OneManga'i uždraudė tęsti Kuro demonstracijas, linkas - MangaReader

Lucky Charms ir some Bad News

2010-05-15T04:07:00.000-07:00

Šiandien jau galiu pasigirt, kad moku vieną melodiją. Gitara, taip, pianinu moku daugiau, nors sėdėjau prie tokio tik porą syk.

Melodija kurią pavyko išgaut reikalavo tik vienos stygos, tad - pats tas mokymuisi. Ypač, kai tau eilinį kartą nutrūko ploniausioji gitaros styga. Jau netekau kantrybės ir nebekeičiu jų. Manau dabar jau labiau apsimokėtų tiesiog įsigyt naują gitarą, šį kart gal akustinę, pažiūrėčiau su kuria lengviau.

Iš pirmosios nutrūkusios stygos pasidariau tokį lucky charm:

PS.: melodija iš Rammstein "Moskow"

Dar yra tokių super-bad news. OneManga'i uždraudė dėti Kuroshitsuji manga. Ji visa išimta ir negausim naujo chp. Teks ieškot kažkur kitur, nes mūsų Obuolys.lt susimovė pradėję leisti lievas mangas, dabar negali jų išparduoti ir todėl atsisakė paties mangų leidimo. Jaunieji leidėjai - mokykitės - jei pradėti, tai pradėti gerai, o ne nuo niekam nežinomų ir niekam neįdomių "persikių" ir "princesių". Reikėjo imtis hellsing, vampire hunterio, bleach, kuroshitsuji, o tada galvot apie pašalines prastas mangas. Dabar jie tik džiaugias galėdami leisti Simpsonų žurnalą, kuris tiesą pasakius irgi labai lievas.

Sudoku sudoku

2010-05-14T07:22:00.000-07:00

Pašte sėdėjau, laukiau kol kiti susitvarkys savo reikalus, kad aš galėčiau traukt savais keliais ir akys užkliuvo už Esteros ir Abelio Nightroad'o. Sudoku. Nesuprantu to galvosūkio, matematika ne mano stiprioji pusė, bet viršelis gražus, žurnaliukas pigus, tai pasiėmiau.

Dirol saldainiukai becukriai yra kažkas nuostabaus. Šiandien užsipirkau savaitei, nes vakar per dieną visą pakuotę sukrimtau.
Tai va, vieną raitau burnoj ir bandau ištvert giminių apsireiškimą. Labai erzinantis fenomenas, pasitaikantis nedažnai ir dėkui Melitelei už tai.
Žaidžiu Oblivion: Elder Scrolls ir siuntu kaip nevykusiai vietomis žaidimas sukonstruotas. Bet iš kitos pusės, labai smagu, tenka pripažint... Tik dabar problemėlę turiu, įėjau į olą, o oloj įgriuvau į kažkokią duobę. Dabar nerandu per kur išeiti ir jau du kart apėjau viską ratu. Klaidūs tuneliukai ir pikti skeletai tik ir laukia Dark Elf of Mine.
Jaučiat vasarą? Aš iš laimės šokinėt noriu. Lija, šilta, silpnai griaudi, vėjas stiprus - idealu.

Kaip danguje taip ir žemėje, ar bent jau jie taip sakė

2010-05-02T05:31:00.000-07:00

Knygą aišku gavau jau seniai, bet kaip tik galėjau, taip stengiausi uždelst skaityma. Praleisdavau ištisas dienas ir narsiai nejudindavau šios. Netgi skaičiau kitas knygas. Šitą skaičiau daugiausia naktimis, kai tikėdavaus, jog nuovargis priveiks ir daug neperskaitysiu. Ir vis tiek, kartą pradėtai knygai lemta baigtis. Baigėsi ir Laisvas Kritimas, trečia Tunelių dalis. O iki "Arčiau" dar turbūt marios laiko pralaukti...
BET! Šioje knygoje paaiškėjo tokių dalykų, prisidėjo tokių įdomybių, kad savęs negaliu kaltint už suskaitymą. Kai kas paaiškės apie Paribio Karius, kai kas apie Ponią Barous, dar kai kas apie Gaigalą, kuris iš vis ims ir parodys net keletą kitų savo veido pusių.
Smagu matyt, kad autoriai tikrai pasidomėjo prieš rašydami, tiek karine įranga, tiek prieš daugel metų darytais kariniais veiksmais, tiek geologija. Dar smagiau, kad ir pafilosofuot nevengė, na, lyg ir mitų tiesos krisluose. Gera buvo knyga... (nors dar nežinau, manau, kad Gilybės man vis vien labiau patiko)
Vakar, kai taip nedovanotinai privertė eit pirkt mamai dovanos, nugriebiau ir PC Gamer. Visada sudvejoju ar imt, nes pastarieji 4-5 žurnalai nebuvo verti dėmesio, bet kai jau atstovėjau mikroskopinę eilę (labai pasisekė) ir žvilgtelėjau į viršelį... Pamačiau "The Witcher 2. Raganius sugrįžta". Keturi puslapiai (viename Geralto naujas veidas stambiu planu, su visais bjauriais randais, purvu ir šeriais) apie TW2. Jau vien dėl to buvo verta. Bet dar vienas pliusas - diske buvo VtM (Vampire the Masquerade: Bloodlines) neoficialus patch (patikėkit, tai kad jis neoficialus, nereiškia, kad nereikalingas, nes Troika savo žaidima išleido nedovanotinai neišbaigtą. Bet su tuo patch žaidimu pasimėgausit bent porą kartų laisvai) ir šio seno gero žaidimo aprašymas, papasakojant kaip dėl jo stengėsi fanai, kaip ne modus kūrė, o žaidimo pataisas ir kaip neapleido jo, net tada, kai žaidimas buvo išleistas su nedovanotina klaida - neatsidarančiomis pačiomis pirmomis durimis (dabar jos jau atsidaro).
Kas dar?...
Dabar skaitau ne pačią įdomiausią knygą "Kiekvienam Savo" by Leonardas Šaša. Kaip suprantu, tai turėtų būti detektyvas. Net 200psl nėra, o jau trys dienos kaip bandau pabaigt, o tai jau kai ką reiškią. Paprastai 3 dienų užtenka net knygai su 400psl. Na, aišku jei nėra kokio darbo, kurį būtinai reikia ar norisi padaryt.
Neskaitykit, neįdomu.
Žaidžiu (vis dar) Tomb Raider: Anniversary. Irgi įsiėdė. Dabar, kažkur įpusėjus Egiptą, užpuolė pora kentaurų. Juos reik apsvaigint taikliu šūviu į galvą ir kabliu išlupt skydus iš nagų, o tada jau nudėt. Gerai būtų, kad būtų taip paprasta. Gerai bent tiek, kad lakstyt ratais mums vietos ten sočiai.
Pasakysiu - jei jau norit žaist Tomb Raider, žaiskit nuo pirmo iki paskutinio. Jokiais būdais nesužaiskit paskutinio geriausio, o tada nesileiskit į senus. Underworld tikras šedevras grafikos atžvilgiu ir tuo, kad ten visgi ne fantasy pasaulis. Be to, turi to seno Laros dvelksmo, kai iš niekur ant tavęs šoka milžiniška pantera, arba kai turi pasiutusiu greičiu lėkt, kol neužsidarė kažkoki vartai. O dar smagu po senovinę šventyklą prasivėžint riaumojančiu motociklu ir gal pervažiuot vieną kitą monstrą...
Bet va, kai žaidžias atbuline tvarka, tai kas galėjo būt ėjimas geryn, tampa ritimusi žemyn. Nesiskundžiu, vietovių daug, slaptavietės savižudiškai nepasiekiamos, paplaukiojus Lara blizga nuo vandens, o jos legendinė mėlyna palaidinė džiūna visai kaip tikra, bet kažko vis trūksta. Na, pažaiskit ir pamatysit.
Prie viso to gero, peržiūrėjau jau 95 Bleach serijas. Neblogai, kaip man. Kaip žmogui, kuris pamatęs "serijų skaičius: 25" nusipurtydavo, nes tai LABAI DAUG. Eilėj trečia Ghost in the Shell serija. O po to tai ko dar nemačiau, bet noriu pažiūrėt, arba tai ko žiūrėt nenoriu, bet turėsiu, tad viliuosi, kad bus neblogai. T.y.: Black Blood Brothers, Darker than Black, Full Metal Alchemist (tiek kiek jo yra), Chobits (jau pradėtas), Gungrave (pradėtas), Trigun ir likučiai to, ko dar nemačiau iš Miyazaki'o darbų. Na ir beabejo naujas Kuroshitsuji sezonas, kuris vadinsis Monoshitsuji ar kažkaip pan. Žinoma, ten nebus Sebastian Michaelis, nebus Ciel Phantomhive, bet ei, ką pradėjai - reikia užbaigt. Gal reikėtų ir Record of Lodos war peržiūrėt?.... Neee....
Dar yra žaidimų, kuriuos verkiant reik sužaist, na, kaip pvz Prince of Persia ten tos visos dalys, gal dar ką iš Tomb Raider, etc.
O filmų net nerašysiu, užtrukčiau iki ryt ryto.
Sėkmės man.
Ir jums turbūt...

Dar apie Iorveth ir kitką

2010-04-25T06:02:00.000-07:00

Iorveth by ~Soukyan on deviant ART

Čia jau senokas, bet gal kam įdomu. Šį elfą galima rast knygoj "Krišktas Ugnimi" 218-219 puslapiuose. Ten pakariamas elfas iš Iorveth būrio. Ir spręndžiant iš to, koks ištikimas jis laisvės pažiūroms buvo iki paskutinės akimirkos - akivaizdu, kad įtakos savo būriui Iorveth nepritrūko.
Čia ir daugiau rasit video, kai kurie tikrai super.

Šiuo metu žiūriu Ghost in the Shell serijas, dar tik antrą, bet mačiau filmus. Pirma Tv Series serija man siaubingai nepatiko, bet antroji jau kur kas geresnė. Tai vis del Major, filmuose man patiko jos naikinantis užsispyrimas, kurio pirmoje serijoje jai tiesiog siaubingai trūko. Panašėjo į paprasčiausią mergiotę, o ne į... Na, pažiūrėkit ir pamatysit, kuo jau ji tokia įpatinga.
Dar supratau, kad ją turbūt pamėgtų mano sukurtas personažas Machine. Androidas ar kažkas unikalesnio. Jis irgi ieško kur baigiasi robotas ir prasideda asmenybė, bando supaisyti ar negalėjo jis jau seniai būt pakeistas, mat jį nuolatos tobulina. Be to, turi tokio užsispyrimo, kokio net jo Kūrėjas neišgali numaldyt. Jei yra darbas, jį reikia atlikt. Net jei tai reikš, kad vėliau tave turės po gabalėlį surankiot iš tankios žolės ar nuo asfalto.
Taip pat žiūriu ir Bleach, sustojau ties 80 serija. Sunkiai žiūris su tais bountais visais...

In Other News. Va taip, dar kartą įsitikinau, kad pamažėle turbūt teks ir visiškai mėsos atsisakyti. Ne, visai dėl to nesigailiu, NES. Priežastis labai keista ir įdomi. Netiesa, priežastis paprasta ir nei kiek neįdomi - nuo mėsos mane pykina. Siaubingai. Jau senokai. O šiandien dar kartą tuo įsitikinau, kai mėginau sušveist kibiną su mėsa. Pas mus šeimynoj nieks nepripažysta kibino su varške... Tas vienintelis nurytas kasnelis dabar skrandyj kelia baisią sumaištį ir maištą, bandydamas įrodyt kitiems ten gulintiems produktams, kad jie turi teisę lipt į viršų ir apsidairyt kas ten gero ant to svieto...
Žalia matė - viena iš geriausių arbatų...
O Fantasmagorija nebeturi piniginių su Sebastianu! O aš taaip norėjau. Reikėjo nedvejot, reikėjo imt, tai neeee.... Bent jau kortas nusipirkau.
Patariu nepirkt katės maiše, nuvažiuokit, apžiūrėkit, tada pirkit, nes iš fotografijos tikrai sunku supaisyt apie dydžius ir apimtis, patikėkit.

Kuroshitsuji 44

2010-04-25T05:40:00.000-07:00

Kuro44 jau išverstas OneMangoj. Čia jau įdomu daros ir intriga pabaigoj gera palikta. Enjoy, fellow Sebastian Lovers!

Pasas ir tinginio pančiai

2010-04-17T12:30:00.000-07:00

Ai, nu žodžiu, žinot kaip būna. Tingisi VISKAS. Sėdėt ir tai tingis. Ir taip jau 6 dienos. Bet nieko, nieko. Aš visada atsitokėju ir tada su pasiutusiu įkarščiu spėju pasidaryt viską ką reikėjo tada ir reikia dabar ir dar dažnai - ką reikės kitai savaitei, iki sekančio nedarbingumo užgriuvimo. Tiesą pasakius, jau dabar jaučiu tą mažutį spindulėlį, pranešantį apie prabudimą. Turbūt taip jaučiasi išjungtas reaktorius, kurį tuoj vėl pajungs dar vienai dienai darbo. Svarbu, kad nesibaigtų, kaip Ignalinai - neatjungtu su visam. Arba Černobiliui - neišneštų su viskuo.
Vakar teko nusigaut iki fototelje. Kam? Reikia pažymėjimo. O pažymėjimui reikia nuotraukos. O nuotrauką pametėm. Reikėjo naujų. Va dabar pasakysiu - paso nuotraukos yra gamtos dėsnių veikiamos. Nuotrauka GALI ir tikriausiai BUS baisesnė, nei ta pirmoji. Beje, negalima rengtis baltai. Pataria rengtis juodai-baltai dryžius arba rainumą, sakė toks rūbas tiks bet kokiai nuotraukai. Dar liepė šypsotis, suvėlė plaukus ir padarė, kad mano 20 metų amžiaus snukelis, atrodytų kaip 35erių. Super...

Toliau. Išeinam mes (taip, mes) iš fototelje ir ten tik išėjus iš kairės yra senovinė krautuvėlė, prigrūsta... visko. Batų, rūbų, rankinių, žaislų, papuošalų, sidabro, suvenyrų, statulėlių, žvakių, plastikinių gėlių, lipdukų, automobilių atributikos, laikrodžių ir dar daug daug to kaupiamojo šlamšto, kurio mums nereikia, bet vis tiek REIKIA. Ir prisiminiau netyčia tą Milvos papuošalą "Kamėjas upinių perlų apsode", kurį ji iškeitė į savo mylimą lanką. O prisiminiau, nes štai ką pamačiau >
Beabejo, šitas kamėjas negražus, štampuotas ir dargi violetinis. Bet aplink matom ir netikrų perlų apsodą... kurio vaizdą gadina a le swarowski kristalai ir kažkokia kieta medžiagėlė. Dar neapsisprendžiau ar grubiai visą tą nudraskysiu, ar pasiliksiu kaip yra. Linkstu link nuplėšymo... Noriu elfiško daikto, o ne tiesiog kažko mergiotiško, ką deja dabar pamėgo ir ne tokios mėgiamos rūšies merginos. Žinot gi apie kokias šviesiaplaukias kalbu, ar ne?
Tai va... Pirmadienį pateikt, antradienį pasiimt.
Po beproto ilgos pertraukos, kurią ir vėl padariau, grįžau prie Vampire the Masquerade: Bloodlines. Patinka man šitas geimas, kaip nesentų, geresnis už didelę dalį naujo šlamšto. Grafika bjauroka, bet išraiškos viską atperka. Judėjimas irgi ne pats geriausias, bet siužetai kartais įtraukia. Tarkim kokie nosferatai, kai reik į jų warehouse nusileist siaubingai giliai po žeme, praeit pro headrunners ir dar kitokias baisybes, kur iš tavęs tie computer-wizeriai, uber-hakeriai, ex-super-stars tiesiog šaiposi iš kiekvieno kompiuterio ekrano, prie kurio turi prisiliesti. Taip, pagrinde dėl jų ir žaidžiu. Na, gal dar dėl Jack'o, įsivaizduokit piratą-vampyrą... Pridėkit jam iškalbą, kuria ir Sparow praspjautų... Taip, va toks ir yra Jack, kurio tapatybė nesvarbi, nes jis tik nori padėti. Vakar netyčia, po tutorial su įkarščiu įsikalkščiau ir... netyčia jam trinktelėjau. Nesupyko. Tik pasijuokė, kad supyktu, jei tai nebūtų taip mielai apgailėtina. Gaila Princas neišeina kur nors pasivaikščiot drauge... Bet nuojauta kužda, kad nespėtų virtualus kumštis atšokt nuo jo delikataus veidelio, kaip personažas būtų sutrintas tos Magilos Gorilos kur su juo.

O, tiesa, štai ko dar pridariau, rodžiau? Ne? Tsk tsk...

Iorveth

2010-03-28T13:23:00.000-07:00

O yra taip. The Witcher 2: Assassins of Kings pateikė naują, šviežią, subjaurotu snukeliu elfą, kuris labai primena mano favoritą - Isengrimą Faoiltiarną, dar žinomą kaip Geležinis Vilkas. Bet šio spalvingo ir kartu žiauraus padaro vardas Iorveth ir man jis jau patinka. Jei tik bus galimybė, tikrai dėsiuos prie elfų. Ir vienodai man šviečia, kad jie pikti, žiaurūs ir karingi, jie turi tam teisę, kad jus kur d'yaebl, žmonės užėmė jų žemes, jų karalystes, išgujo juos į neįžengiamus miškus ir nederlingus kalnus - jūs irgi pikti būtumėt.

Taigi, kur aš čia... A taip, Scoia'tael. Jau darausi sketch'us, mat noriu pasidirbt aprangą ir gal kadanors eit palarpint. Jei ne, tai gal į kokį raganių meetą nuvykt. O jei irgi ne, tai bent jau sau turėt ir labai labai džiaugtis. Aišku nebus viskas tobulai taip, kaip ten, o prie to dar pridėsiu ir keletą visai nebūtinų detalių (elfišką segę, kurią padarysiu iš kriauklelės, kurią šiaip ne taip iškrapščiau iš mėlynos želatino žvakės; driadišką ilčių vėrinį, iltis beje padariau iš balto modelino, jei jau labai norit, tai kreipkitės, susitarsim kaip nors, bet jei toli gyvent, o aš išsiųsiu, o jūs gausit sugadintus dantis, tai jau nebe mano problemos). Didžiausia problema turbūt žiedmarškės. Ne tą kad nesugebėčiau tokių padaryt, nes Melitelė ir visi ten kiti mato, tikrai sugebėčiau ir dar neužtrukčiau, bet kur man tiek vielos susirast ir kaip po galais ją susukt be reikiamos įrangos, kad paskui galėčiau perkirpt į žiedukus, kuriuos sukabinčiau? Laukiu patarimų, rimtai.

Dar reikia ilgos plunksnos. Jei nerasiu, tai keletą per pusę išilgai perpjausiu ir prie lazdelės plonos prilipdysiu, o galiukan cielą - kad smailėtų.

Sunkiau už žiedmarškes turbūt bus tik lanką ir tą super-uber-galingą dėklą pasidaryt.

Durklą irgi kiek per gražų turiu, bet gal kur kada užtiksiu kokį paprastesnį, arba šiaip peilį kokį nusavinsiu iš močiutės, lyg ir turėjo mediniu kotu.

Aha, truputį einam iš proto, bet čia nebe pirmas kartas, geriausia - plaukt kartu su protu. Ypač, kol yra laiko, kaip pvz man dabar - pavasario atostogos.

Kuroshitsuji 43

2010-03-19T14:57:00.000-07:00

Kuroshitsuji 43 jau yra in english! Šį kart net truputis vampyriškumo įvelta, ho ho ho... Tanaka neblogai šį kart pasirodė. Įsijautė matyt į Co-Sebby vaidmenį.

Idėjos ir copyrights

2010-03-19T07:02:00.000-07:00

Pas draugą-menininką radau labai smagių ir įdomių piešinių, brėžinių ir jau padarytų ar daromų, tokių... na, fantastiškų daiktelių. Nusprendžiau, kad reik atsiklaust, nes ne visi mėgsta kai kas lenda prie jų idėjų, o kad jau gavau permission, užsiėmiau ir aš...
Paskolinau pirštinęs vienam žioplam žmogeliui ir pam vieną ją pametė, tad dėkui Melitelei ir kitiems, kad neleido man išmesti pirštinės be poros:

Dar radau tokią didžiulę sagą su plastikiniu deimantu, ją ir matot centre. Štai ir atsirado jai panaudojimas!
Prisirinkau bent dvi saujas stiklo rutuliukų (mėlyni, žydri su veidrodiniu blizgesiu, baltų, matinių-veidrodinių baltų, žalių, žalių su veidrodiniu blizgesiu ir tokių random, kuriuos šiaip kada pavyko rast lauke ar pan.) Ten gale matot ir ledo kubelių iš stiklo ir dar visokio šlamšto prikištas senas diskų dėžutes.
Darysim ką nors fantasy like geekish-dorkish. Why? Cuz it's damn osum.

P.S. - jei kas turit idėjų kaip perskelti maždaug pusantro centimetro gryno stiklo rutulį namų sąlygmis - rašykit! Pjovimas ne itin veiksmingas - net jei rutuliukas nejuda, tai pjukliukas slidinėja kur jam smagiau. Šoko-terapija su karščių+šalčiu neveiksminga, stiklas per storas. Smūgiai manau irgi nepadės, nes tai lems ne dviejų dalių atsiradimą, o kokių dvidešimties. Be to, turiu vieną tokį, kurį radau ir kurį akivaizdžiai kažkas bandė sudaužyt. Vargšas, apskaldytas, bet cielas ir jokio vidinio trūkio nėra.

Lexy - Ma People

2010-03-10T06:10:00.000-08:00

Lexy [k-rep, buvus k-pop atlikėja] su savo sena daina Ma People. Gražūs plaukai, kaip girlish punk Bartimaeus in Ptolemy/Girlycard form.
Ją atradau per tą gerąjį Arirang, Pops in Seoul grojo jos dainą Above Heaven ar kažkaip pan, ten ji trumpai apsikirpus, bet ką aš čia, pažiūrėkit geriau:

Įdomi jos visa ta povyza. Korejietė reperė šokanti buryj merginų ir dar taip gan neblogai pasirodanti. Asian-o-philam žiūriu paprastai neimponuoja rep/hip-hop, gal per daug vakarietiška jų skoniam, bet man patinka (gal todėl savęs tuo phil ir nelaikau). Korėjiečiai ypač. Iš jų gi ir Epik High apsireiškė, su savo super-hit "Fan"

Kuroshitsuji 42

2010-02-20T02:45:00.000-08:00

Kuroshitsuji jau yra 42 chp išverstas į anglų kalbą. Rasit Čia. Ne kažin kas atskleidžiama, bet įvyksta dar viena žmogžudystė, įtariamųjų kol kas dar nėra, o kas dėl Sebastiano tai... na, spaustik "tęsti" ir pamatysit.

Ji buvo vyru

2010-02-17T05:13:00.000-08:00

Viena mergina iš Džeimso Bondo filmo "Tik tavo akims" (For Your Eyes Only) ankščiau buvo vyru.

Tai Karolina "Tula" Kosei (Caroline "Tula" Cossey), gimusi 1954, Rugpjūčio 31d. Ji - Anglų modelis, ankščiau žinota Bario Kenneto Kosio vardu. Karolina viena iš geriausiai žinomų transseksualų pasaulyje, kurie kadanors rodėsi Playboy žurnale.

Būdama 17-os metų berniuku, ji ir taip buvo labai moteriška, dėl tam tikro sindromo, tačiau būtent tame laikotarpyj, po ilgų nesutarimų su vaikinais ir tokio nestandartinio gyvenimo, ji pradėjo hormonų terapiją ir ėmė gyventi kaip moteris, nebe vaikinas. Neužilgo ji pradėjo šou merginos karjerą, o po krūtinės implantų operacijos, ir karjerą kaip šokėja-be-viršutinės-dalies, naktiniuose klubuose Londone, Paryžiuje ir Romoje.

Po pirmojo šoko jos tėvai susitaikė ir ėmė ją palaikyti. Po metų hormonų ir psichologinio gydymo, legaliai pakeisto vardo, Karolina 1974m gruodžio 31 dieną pasidarė lyties pakeitimo operaiją.

Po šios operacijos, Karolina pasinėrė į modelio karjerą ir gyveno aktyvų socialinį moters gyvenimą. Anot jos pačios, ji netgi išsigando, ar nebus kiek persistengus.

Tik po 1981 rolės Džeimso Bondo filme "Tik tavo akims" buvo atskleistas tas faktas, kad ji gimė berniuku. Tai gerokai pristabdė jos ir kaip modelio ir aktorės karjerą. Ji pasinėrė į baisią depresiją, bet nusprendė kovot pakėlusi galvą. 1982m ji išleido savo autobiografiją, kaip kontra-ataką, pavadinusi ją "Aš esu moteris".

Kai šis triukšmas nutilo, Karolina susižadėjo su Grafu Glaucu Lasinio, kuris buvo pirmuoju vyru, kuris su ja susitikinėjo po tiesos išaiškėjimo. Būtent jis ir paragino ją sukurti peticiją, kad būtų pakeitas Britų įstatymas prieš transseksualus. Sužiedėtuvės nepavyko, bet teisinis procesas tęsėsi septynis metus, kol pagaliau pasiekė ir Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre.

1985 išsiskyrusi su Lasinio, ji sutiko Elias Fattal, žydų verslininką, kuris nežinojo apie jos istoriją iki kol pasipiršo 1988 per Šv. Valentino dieną. Vietoj to, kad atstumtų ją, ko ji labiausia bijojo, jis tik paklausė ar ji galėtų pakeisti tikėjimą į Judaizmą, ką ji ir padarė. Jie susituokė 1989m gegužės 21d., porą savaičių po to, kai Europos Žmogaus Teisių Strasbūro teismas jiems suteikė dokumentus, leidžiančius Karolinai legaliai vadintis moterimi. Grįžę iš povestuvinės kelionės, jie rado nelabai smagią naujieną - Pasaulio Naujienos parašė apie jų vestuves dar viena istoriją. Fattal'o šeima labai pyko ir buvo pasibaisėjusi keletą savaičių, bandė jį įkalbėti anuliuoti santuoką.

Vėliau Europos Teismui teko pakeisti savo įstatymą, po to kai Britanija jį užprotestavo. Karolina grįžo į modelių karjerą, išsiskyrė su Fattal'u, po keturių metų santuokos ir išleido antrą savo biografiją "Mano Istorija", kur papasakojo rimtesnių detalių apie tai, kaip ten viskas nutiko.